Griauti sovietinį paveldą ar palikti? Dabar tai vienas dažniausių, ramybės neduodančių klausimų Lietuvoje. Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvoje pradėtas naujas sovietinio paveldo peržiūrėjimo laikotarpis. Diskutuojama, pagal kokius kriterijus ir kaip vertinsime savo viešąsias erdves ir istorinę atmintį.
Klaipėdos mero „praregėjimas“
Nors laipsniškas sovietinio paveldo šalinimas iš viešųjų erdvių Lietuvoje vyko nuolatos, tačiau istorinės atminties klausimai retai domindavo politikus. Netgi diskusijoms apie tokio paveldo vertingumą, reikalingumą ar žalą dėmesio buvo nedaug.
Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje viskas pasikeitė. Štai net ir Klaipėdos meras V. Grubliauskas, keletą metų leidęs organizuoti miesto skulptūrų parke atvirai prorusiškus minėjimus ir ignoravęs visuomenininkų pasiūlymus naikinti sovietmečio garbinimo panteoną uostamiestyje, griebėsi skubių memorialo šalinimo darbų.
Kyla klausimas, ar vienuolika metų miestui vadovaujantis politikas tik dabar išgirdo, kas dedasi jo valdose? Kodėl meras užsikimšdavo ausis, kai kasmet Gegužės 9- ąją rusų partijų politiniai aktyvistai viešai dergdavo Lietuvos laisvės kovas ir kartodavo apie nedėkingus lietuvius, kurie užmiršo, kad sovietų armija išvadavo ir padovanojo Lietuvai Klaipėdą?
Daug svarbiau už pačius paminklus yra emocijos, kurias jie teikia toje vietoje gyvenantiems ar tiesiog pro šalį traukiantiems žmonėms. Klaipėdos skulptūrų parke esantis memorialas, akivaizdu, buvo užkonservuoto sovietinio militarizmo vieta, tapusi ne vieta mirusius pagerbti, bet antivalstybiniams veikėjams reikšti savo pozicijas. Atlikti politinį seansą apie „neteisingą“ Lietuvos istoriją, lietuvių nedėkingumą juos išvadavusiems rusams ir priminti tarybinės armijos šlovę, be abejo, ignoruojant jos nusikaltimus.
Nuo nepriklausomybės prabėgo 32 metai, karas Ukrainoje irgi prasidėjo ne prieš keletą mėnesių, bet prieš aštuonetą metų. Kas atsakys už ideologinę žalą, kurią tokių memorialų egzistavimas ir kasmetinių antivalstybinių renginių toleravimas padarė jaunoms rusakalbių moksleivių galvelėms? Ar neapykantos Lietuvai toleravimas ir jos platinimas miesto centruose nėra apskritai nusikalstama?
Paminklas nėra tik atmintis, nėra tik istorija – tai ir gyva šios dienos emocija, reakcija bei nuostata. Kai kada – atvirai antilietuviška, kaip, kad visada buvo Klaipėdos atveju.
Sava ir svetima istorija bei „kovos su kaulais“
Siūlant naikinti paminklą paliečiamas ne tik pats paminklas, bet ir žmonių, kurie tapatinasi su paminklo idėja emocijos ir nuostatos. Dėl to svarbu ne tik pasakyti, kokios nuostatos peržengia valstybingumo ribas Lietuvoje, bet ir nubrėžti ribą ką, kur ir kaip galime panaikinti.
Paminklas nėra tik atmintis, nėra tik istorija – tai ir gyva šios dienos emocija, reakcija bei nuostata.
Dalis visuomenės ir net ekspertų teigia, jog šie paminklai, nepaisant jų neigiamo politinio krūvio, yra Lietuvos istorijos dalis, kurią turime pažinti ir dėlto palikti viską taip, kaip buvę. Visgi, sunku sutikti su teiginiu, kad pagal okupantų reikalavimus matomiausiose vietose pastatyti paminklai buvo „mūsų“.
Dažnai primygtinai rodomas JAV pavyzdys apie tai, kaip pasikeitus politinėms nuostatoms Amerikoje griaunami konfederatų generolų ar net šalies kūrėjų, tokių kaip T. Jeffersonas skulptūros, čia netinka.
Ne pasikeitusios politinės nuostatos Lietuvoje, o galutinis sovietinės nostalgijos nusikratymas karo fone pagaliau leidžia naujai įvertinti sovietinį palikimą. Amerikiečiai išties elgiasi kvailai griaudami savo istorijos ženklus dėl pasikeitusių valdančiųjų požiūrio ar asmeninių antipatijų minėtoms istorinėms asmenybėms. Nepaisant nuostatų, tai vis dėlto yra jų pačių, o ne kitos šalies kurtos istorijos dalis. Galbūt ne visada pačios šviesiausios, bet tai yra jų kurta istorija. Tuo tarpu Lietuvoje esame įtikinti daugelį metų svetimą, primestos iš išorės mums istorijos dalį toleruoti ir priimti kaip „savą“.
Pagrįstai yra bijoma, kad paminklų griovimo vajus gali sunaikinti visus bent kiek nevienareikšmiškai vertinamus istorijos riboženklius. Dėl to turėtume sutarti brėžti liniją, kad bet kokių nepriklausomos Lietuvos statytų paminklų, atminimo lentų, skulptūrų, tarpukario ar jau atkurtos Lietuvos laikais statytų ženklų naikinti negalime. Tai ne ko nors kito, bet mūsų pačių apsisprendimų atminties sąrašas.
Šiuo atveju, Vilniaus mero R. Šimašiaus sprendimas panaikinti K. Škirpos alėją ir bandymai sunaikinti J. Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą ant LMA Vrublevskių bibliotekos, neabejotinai patenka į dalykų „ko nedaryti“ su istorine atmintimi sąrašą.
Daug diskusijų kelia ir tai, kad dažniausiai šie atminimo ženklai pastatyti ant laidojimo vietų, kuriose užkasti sovietų kariai. Pagarba mirusiems lyg ir įpareigoja nebekvestionuoti jų poilsio vietos. Bet kokie paminklų naikinimai ar svarstymai dėl perlaidojimo tučtuojau išvadinami „kova su mirusiais“, „kova su nebegalinčiais apsiginti“, į amoralaus beširdžio poziciją pastatomas laidojimo vieta suabejojęs pilietis. Bet ar vietoje šios kapinės?
Patraukę šonan emocingai graudžius posakius turėtume paklausti – o ką šie palaikai veikia miestų aikštėse, ir kodėl jie vis dar ne mūsų miestų kapinėse? Niekas netrokšta lygiuotis į Rytų barbarus, kurių pomėgis, žinome iš istorijos, buvo iškasti savo priešų lavonus ir tampyti juos pririšus prie savo žirgo, tačiau kodėl iki šiol demonstruojama tokia nepagarba palaikams?
Kodėl tie mirę kūnai guli vis dar ne ten, kur jiems pridera? Ar tikrai nusikalto tie, kurie galvoja, kad tokio memorialo ir žmonių laidojimo vieta kur kas geriau tiktų kapinių teritorijoje? O gal, visgi, nusikalto tie, kurių sprendimai nulėmė, kad Lietuvos miestai tapo prifarširuoti tokių neįprastų laidojimo vietų kaip Palangoje, Klaipėdoje ir kitur? Svarstant tokius klausimus šiandien yra pats metas atsisakyti graudžių lozungų ir pamąstyti logiškai, drąsiai užduodant šiuos klausimus.
Ne tik neigti, bet ir teigti
Siekiant sukurti istorinę atmintį, kuri ne niekina, o skatina didžiuotis savo šalies istorija, įkvepia gyventojus ir kviečia ją pažinti, nepakanka desovietizuoti viešųjų erdvių. Būtina jas užpildyti savo istoriniu pasakojimu, kuriame įamžintume mūsų laisvės kovotojus ir valstybės kūrėjus.
Nors dažnas skeptiškai žvelgia į naujų paminklų statybą sovietinių paminklų griovimo fone, vadina tai „vienų balvonų keitimu kitais“, toks mąstymas tik uždaro mus sovietų primestos istorijos pasakojime, įdiegiant mintį, kad privalome saugoti sau svetimus simbolius ir šalintis savos istorijos kūrimo.
Klaipėdos merui nepakaks desovietizuoti uostamiesčio. Kitąmet, artėjant Klaipėdos sukilimo šimtmečiui, būtų puiki proga ne tik naikinti priešišką istorinę atmintį, bet ir parodyti, kad Klaipėda – tai neatskiriama Lietuvos istorijos ir valstybės dalis.
Kas geriau nei Klaipėdos krašto patriarcho Martyno Jankaus skulptūra mieste galėtų įamžinti didžiausią karinį ir politinį Lietuvos šimtmečio pasiekimą: Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą?
Paminklo statymas nėra tik istorinio fakto fiksavimas ar pagarba praeičiai, bet ir pasididžiavimo dabar gyvenantiems žmonėms formavimas. Tai parodymas, kad mūsų istorija nėra vien kančių sąrašas, bet taip pat ir pergalės, kova bei principai.
Sovietinės nostalgijos atstovai daug metų turėjo vietas susirinkti ir švęsti dabar Rusijos bandomą reanimuoti sovietinį imperializmą. Tuo tarpu atlaisvintose mūsų miestų vietose, Lietuvos etmonai, partizanai, patriarchai ir Lukiškių Vytis vis dar laukia savo eilės įkvėpti lietuvius.