Lazda turi du galus. Taip sako tautos išmintis. Kai jos – išminties – pradedama nebepaisyti, susiduriama su bėdomis, kurios gali peraugti į sistemos griūtį. Regis, išgyvename viso to priešaušrį. Kalbu apie mokyklose proteguojamo įtraukiojo ugdymo reikalus. Jis nėra ydingas, bet veikia tuomet, kai traktuojamas kaip sistema.
Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. strategijoje, Geros mokyklos koncepcijoje (2015 m.) suformuluotas perėjimas nuo švietimo visiems prie švietimo kiekvienam. Gera, protinga nuostata, kai žinai, jog lazda skirta ne tik ganyti, bet ir pasiremti einant pirmyn.
2024 m. rugsėjį įsigaliojo Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo Nr. I-1489 pakeitimas ir įstatymo papildymas, kuris numato, kad kiekvienam vaikui turi būti sudarytos sąlygos ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje (darželyje, mokykloje) kartu su savo bendraamžiais.
Turime dvi nuostatas, kurios tarpusavyje vis dar sunkiai dera: a) kiekvienas vaikas gali tikėtis suasmeninto ugdymo/mokymo ir b) vaikas turėtų mokytis artimiausioje mokslo/ugdymo įstaigoje. Realiame gyvenime abiejų nuostatų kol kas įgyvendinti neįmanoma. Ypač kai kalbame apie vaikus su specialiaisiais poreikiais, kurie gyvena toliau nuo didžiųjų miestų. Jie nuskriausti labiausiai.
Didžioji šios sistemos yda sietina pirmiausiai su tuo, kad vis dar sutariama, kad toks „vidutinis vaikas“ egzistuoja. Nesąmonė, vidutinių nėra ir negali būti.
Kita vertus, ne mažiau yra nuskriausti tie, kurių „specialieji poreikiai“ yra visiškai kitokio pobūdžio. Tai tie vaikai, kurie per gabūs mūsų pačių susigalvotai „vidutinį vaiką“ puoselėjančiai mokymo/ugdymo sistemai.
Didžioji šios sistemos yda sietina pirmiausiai su tuo, kad vis dar sutariama, kad toks „vidutinis vaikas“ egzistuoja. Nesąmonė, vidutinių nėra ir negali būti. Tai sovietinė atgyvena, kuri puikiausiai prigijo dabarties nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemoje.
Kas jis toks, tas „vidutinis vaikas“? Tai menamas personažas, kurį įsivaizduojant lengva rašyti įstatymus Seime. Jis neegzistuoja, bet kai jį susikuri – darbas tampa lengvesnis. Su realybe nieko bendro neturintys įstatymai pasipila it iš gausybės rago.
Būtent dėl to, kad kiekvienas vaikas yra įvairus ir savitas, ugdymo programos ir priemonės neatitinka poreikių. Nevalia koncentruotis į vienus vaikus su specialiaisiais poreikiais, pamirštant kitus – su tokiais pat specialiais poreikiais. Jie yra kitas tos pačios lazdos galas. Tik vieni kažkuo nuskriausti, kažko stokojantys, o kiti – dosniai apdovanoti Dievo.
Tiesą pasakius, kai pradedu skaityti įtraukiojo ugdymo dokumentus, iš karto imu nervintis. Praktiškai visi norminiai dokumentai yra parašyti imperatyvia, liepiančia kalba. „Mokykla privalo“, „bendruomenės narių nuostatų formavimas“, „pagrindinė pasirengimo veiklos dalis turi būti vykdoma“ – čia vis formuluotės iš metodinės medžiagos ir formaliųjų dokumentų.
Švietimas, ugdymas liepiamąją nuosaką gali turėti tik tuomet, kai kalbame apie dalykus, kurie yra be pasirinkimo (tvarka, būtinybė mokytis, smurto vengimas ir t.t.), tačiau, kai prabylame apie prievartą integruojant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, garantuoju, nieko doro iš to neišeis. Tiksliau, gal ir išeis, bet tai bus mokytojai ir jų padėjėjai, kuriuos matysime gatvėse su plakatais.
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad apie 15 proc. Lietuvos mokinių turi vienokių ar kitokių poreikių. Dar viena nesąmonė. Vienokių ar kitokių poreikių turi 100 proc. Lietuvos mokinių. Tie poreikiai yra beprotiškai skirtingi.
Lietuvos švietimo sistema suklestės ne tuomet, kai visi specialiųjų poreikių turintys vaikai bus tinkamai integruoti į sistemą, bet tada, kai „specialieji poreikiai“ bus pradėti traktuoti gerokai plačiau. Vienam tai visuomet šalia, net mokykloje, esantis pagalbininkas, o kitam tai mokytojas, kuris puikiai išmano Harvardo ir Kembridžo universitetų mokslo duomenų bazes.
Kaip anksčiau rašiau savo tekste vadinamoji „Prokrusto lova“ ydinga visiems.
