Kova už laisvę tęsiasi visą laiką, galbūt su trumpomis pertraukomis. Kaip toje pasakoje, – drakonas nugalėtas, tegyvuoja kitoks drakonas. Laisvė iškovota, tegyvuoja nauja nelaisvė.
Kalbėjusi Laisvės premijos įteikime Bernadeta Mališkaitė buvo nušvilpta ne menkinant ar nuvertinant jos ir kitų kovotojų už laisvę pasišventimą bei pastangas, bet parodant kaip lengvai kovotojas už laisvę gali tapti priespaudos ir naujos vergijos šalininku bei palaikytoju.
Ar gali žmogus jaustis laisvės šalininku, o tuo labiau kovotoju už laisvę ir ateiti atsiimti laisvės premijos į seimą, kuris įvedė segregacinius pasus, suskirstančius žmones į „tikrus“ ir „netikrus“, ir ką tik priiminėjo įstatymą įteisinantį prievartą prieš dar iki šiol buvusią neliečiamybę ir atimantį teisę laisvai naudotis savo kūnu.
Kokią dar laisvę galima atimti? Ar netekęs teisės į savo kūną žmogus vis dar lieka žmogumi ar tik statistiniu vienetu eksperimentatorių rankose? Ar verčiami prievarta įsileisti į savo kūną medicininį preparatą su genetine medžiaga mRNR tapsime transžmonėmis ar tik genetiškai modifikuotais organizmais?
Ar netekęs teisės į savo kūną žmogus vis dar lieka žmogumi ar tik statistiniu vienetu eksperimentatorių rankose?
Nuosekliam kovotojui už laisvę, šiųmetinės seimo skiriamos Laisvės premijos gavėjui, buvo trys galimybės. Pasielgti taip kaip 2018 metais pasielgė sesuo Nijolė Sadūnaitė, – Laisvės premijos įteikimą panaudoti tolesnei kovai už laisvę, viešai atveriant tariamos demokratinės visuomenės skaudulius.
Antroji galimybė, – nebendradarbiauti su Konstitucijos ir laisvės niekintojais ir atsisakyti ją priimti. Deja, pasinaudota buvo trečiąja galimybe, – manyti ar apsimesti, kad su laisve yra viskas tvarkoje ir stovėti kartu su prievartos stūmėjais. Tai jau nebe kovotojo už laisvę elgesys.
B. Mališkaitės kalba buvo nušvilpta ne paniekinant LKB kronikos leidėjus ir jų kovą už laisvę, bet už dabartinį jų elgesį, rodantį, kad tai tik buvę kovotojai už laivę, bet jau išdavę kovos už laisvę principus. Žmonės atėjo protestuoti prieš prievartą. Minia elgiasi spontaniškai, ji instinktyviai nušvilpė prigimtines žmogaus teises pamynusios valdžios talkininkus.
Ir Dievas, ir visuomenė vertina žmogų ne už tai koks jis buvo, bet už tai koks jis yra dabar. Jei būtų kitaip, neturėtume daugelio šventųjų. Šis atvejis, atrodo, yra atvirkščias.
