Airijoje socialinės revoliucijos, kurias įvedė režimas po finansinės programos įvedimo, mažai prisidėjo prie šalies jaunimo padėties gerinimo.
Tokie veiksmai kaip Vatikano ambasados uždarymas ir abortų įvedimas buvo sveikinami kaip pasitikėjimo savimi išraiška ir pabėgimas nuo siaubingai klaustrofobiškos katalikybės kultūros ir emigracijos, susijusios su šeštojo ir aštuntojo dešimtmečių Airija.
Dabar, nepaisant nesibaigiančių triumfalistinių aiškinimų apie tariamą Airijos „teokratinę praeitį” (kai Bažnyčia buvo tokia galinga, kad negalėjo atgauti savo katedros Dubline…), atrodo, kad režimo politika, nukreipta prieš šeimą, vėl sukels emigraciją.
„Red C” apklausa parodė, kad 70 proc. 18-24 metų jaunuolių dabar svarsto galimybę išvykti į užsienį, kad pagerintų savo gyvenimo kokybę.
Po dešimtmetį iš eilės vykdytos globalistinės politikos jaunimas galiausiai supranta niekas neužtikrins jiems geresnės ateities.
Šviesi ir drąsi naujoji Airija, kuri 2018 m. gegužę pasiskelbė Dublino pilyje, iš tikrųjų yra tik devintojo dešimtmečio Airija su mažiau tikėjimo ir daugiau abortų.
