„CatholicVote“ vasario 4 dieną paskelbė aštrią velionio kardinolo Giacomo Biffi (Džakomo Bifi) kalbą, kurioje tuometinis Bolonijos arkivyskupas pasisakė už pirmenybės teikimą katalikų migrantams ir teigė, kad musulmonų imigrantams integruotis būtų sudėtingiau. Kardinolas taip pat prognozavo, kad Europos ateitis bus arba katalikiška, arba musulmoniška.
Atkreipiame dėmesį, kad kalba buvo pasakyta dar 2000 metais Italijos vyskupų konferencijos fondo „Migrantes“ nariams. Joje kardinolas Biffi tvirtino, kad pasaulietinės valdžios atstovai turėtų reguliuoti migraciją taip, kad būtų išsaugota ir apginta „išskirtinė tautos tapatybė“.
Pasak jo, pareigūnai turėtų vykdyti šią užduotį nepaisydami kritikų, kurie šaukiasi „rasizmo šmėklų“ ar „ksenofobijos“, net jei tarp tokių kritikų būtų ir katalikų dvasininkų.
Klausimo rimtumas
Kalbos pradžioje kardinolas Biffi pabrėžė, kad „imigracijos klausimas“ yra gyvybiškai svarbus, ir apgailestavo dėl „nepaneigiamo“ fakto, jog iki tol jis buvo „vertinamas ir sprendžiamas“ su „nepakankamu pastoraciniu dėmesiu“ ir „realizmo stoka“.
Kardinolas perspėjo tiek dėl prieš imigrantus nukreiptos „bauginimo retorikos“, tiek dėl „nerimastingo problemos banalizavimo ar viltingo jos menkinimo“, kai nuvertinamos galimos masinės migracijos grėsmės.
„Tokio masto istorinis iššūkis reikalauja atsako – kaip ir visi nenumatyti bei neišvengiami žmogaus patirties įvykiai – be panikos ir be paviršutiniškumo“, – kalbėdamas apie migracijos krizę sakė jis.
„Jos priežastys turi būti tiriamos; sudėtinga šio reiškinio prigimtis turi būti kruopščiai išanalizuota. Tačiau negalime pernelyg ilgai užsibūti tyrimuose ir analizėse, taip ir nepasiekdami konkrečių ir, kiek įmanoma, veiksmingų priemonių, nes migracijos sukeliami sukrėtimai ir sunkumai jau vyksta.“
Italijos valdžia, pasak jo, liko „sutrikusi“, nes buvo „užklupta netikėtai“ dėl dramatiškai išaugusių imigracijos mastų.
„Net ir krikščionių bendruomenės buvo užkluptos netikėtai“, – pažymėjo jis, pagirdamas krikščionių lyderių pabrėžiamą dosnumą imigrantams, tačiau kartu kritikuodamas jų pastangas kaip „dosnesnias nei naudingas, kai jos neatsižvelgia į problemos sudėtingumą ir realybės griežtumą“.
Apaštalinė motyvacija
Kardinolas Biffi teigė, kad jo kalbą įkvėpė apaštališkas rūpestis jam patikėta kaimene ir viltis, kylanti „iš vyskupo apmąstymų ir širdies“. Kaip Italijos pilietis ir arkivyskupas, jis sakė laikąs save vienu iš tų, kurie „jaučia atsakomybę už jiems patikėtos Kristaus kaimenės dabartį ir ateitį“.
„Be to, – pridūrė jis, – negalime pamiršti to nerimą keliančio klausimo, kurį Viešpats Jėzus paliko be atsakymo: Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? (Lk 18, 8).“
Toliau kardinolas Biffi pabrėžė kiekvieno žmogaus – taip pat ir imigranto – orumą bei neatimamas teises.
„Tačiau iš to negalima daryti išvados – jei norime būti tikrai „pasaulietiški“, laisvi nuo bet kokių ideologinių imperatyvų – kad valstybė neturi teisės reguliuoti srauto tų, kurie bet kokia kaina siekia į ją patekti“, – sakė jis. „Juolab negalima daryti išvados, kad ji privalo be atrankos atverti savo sienas.“
Priešingai, jis aiškino: „Kiekvienas siekiamas taikios integracijos projektas suponuoja ir reikalauja, kad atvykimas būtų stebimas ir reguliuojamas. Akivaizdu, kad savavališkas atvykimas – kai tampa žinoma, jog į šalį pakankamai lengva patekti – lemia nekontroliuojamą skurdo ir nevilties plitimą (o kartais ir smurtines netolerancijos bei atviro atmetimo reakcijas), kartu skatindamas nusikalstamą išnaudojimo industriją, siekiančią nelegaliai kirsti sienas.“
Siekiant išvengti tokių padarinių, valdžios pareigūnai turi pareigą ieškoti konkrečių sprendimų, „nukreiptų į tikrąjį visų – tiek atvykėlių, tiek mūsų visuomenės – gėrį“, sakė jis.
Imigrantai, pasak kardinolo, turi nuo pat atvykimo į priimančiąją šalį suprasti, „ko iš jų bus reikalaujama kaip būtino atsako į svetingumą“. „Priešingu atveju tokios situacijos neišvengiamai sukels žalingas atmetimo krizes, aklas ksenofobijos nuostatas ir apgailėtinas rasinės netolerancijos apraiškas.“
Jis taip pat pasmerkė „beprotybę“ ir „kultūrinį terorizmą“ politikos, kuri imigrantus naudoja siekdama „ištaisyti egoistiškai ir neapdairiai pasirinktą mažą gimstamumą“ Italijoje.
Masinė migracija kaip grėsmė tautinei tapatybei
„Nuoseklus užsieniečių srautas į mūsų pusiasalį yra priimtinas ir netgi gali būti naudingas, jei rimtai stengiamasi apsaugoti išskirtinę tautos tapatybę“, – teigė kardinolas Biffi.
„Italija nėra apleista ar pusiau negyvenama žemė, be istorijos, be gyvų ir gyvybingų tradicijų, be atpažįstamos kultūrinės ir dvasinės tapatybės, kurią būtų galima be atrankos apgyvendinti taip, lyg nebūtų humanizmo ir civilizacijos paveldo, kurio negalima prarasti“, – aiškino jis. Todėl „tikrai pasaulietinė valstybė“, siekianti „tikrojo savo piliečių gėrio“ (o ne „kokios nors ideologijos triumfo“), privalo skatinti „taikią imigrantų integraciją“.
Mažiausiai, pasak jo, valdžia turėtų siekti „nekonfliktiško sambūvio – tokio bendrabūvio ir sugyvenimo, kurie nevestų prie mūsų idealų praradimo ar mūsų savitos tapatybės iškraipymo“.
Kardinolas Biffi tvirtino, kad šiam teisėtam tikslui pasiekti valstybė turi „konkrečiai užtikrinti, kad tie, kurie ketina tarp mūsų apsigyventi visam laikui, pereitų tam tikrą įkultūrinimą į mūsų šalies dvasinę, moralinę ir teisinę tikrovę“. Be to, jie turėtų būti „atsidūrti tokioje padėtyje, kad galėtų pažinti literatūrinį, estetinį ir religinį paveldą tos konkrečios žmonių bendruomenės, kurios dalimi tampa“.
Skirtingos imigrantų grupės
Vis dėlto, anot jo, ne visi imigrantai turi „vienodai palankias integracijos sąlygas“.
Realistiškai vertinant, valstybės pareigūnai turėtų teikti pirmenybę „katalikiškoms ar bent plačiai krikščioniškoms bendruomenėms, kurių integracija yra lengvesnė (pavyzdžiui, Lotynų Amerikos gyventojams, filipiniečiams, eritrėjiečiams, daugeliui Rytų europiečių ir kt.)“, – sakė kardinolas. „Azijos bendruomenės (pavyzdžiui, kinai ir korėjiečiai), kurie parodė pastebimą gebėjimą lengvai integruotis išlaikydami savo kultūros savitumą“, galėtų būti laikomos antraisiais pasirinkimais.
Kardinolas Biffi pabrėžė, kad toks pirmenybės teikimas, grindžiamas kultūrinio įsitraukimo galimybėmis, būtų motyvuotas „pasaulietiškai“, o ne kokia nors diskriminacine ideologija. Pareigūnai, pasirinkę tokį kelią, neturėtų būti „atgrasomi net ir galimos kritikos, kylančios iš bažnytinės aplinkos ar katalikiškų organizacijų“, teigė jis.
„Kaip matote, čia siūlomi tiesiog „lengviausios ir mažiausiai kainuojančios integracijos kriterijai“, – sakė jis, dar kartą pabrėždamas, kad jo siūlomi kriterijai yra „visiškai ir aiškiai pasaulietiniai“.
„Šauktis rasizmo, ksenofobijos, religinės diskriminacijos, dvasininkų kišimosi ar net Konstitucijos pažeidimo šmėklų būtų išties stulbinamas ir keistas nesusipratimas, – pridūrė jis, – kuris, jei taip nutiktų, leistų suabejoti nuomonės formuotojų ir Italijos politikų įžvalgumu.“
Musulmonų imigrantai
Toliau kardinolas Biffi teigė, kad „musulmonų atvejis turi būti nagrinėjamas atskirai“ ir kad „už viešuosius reikalus atsakingi asmenys“ neturėtų „žvelgti į jį su baime, bet susidurti atviromis akimis ir be iliuzijų“.
„Musulmonai – didžiąja dauguma, su tam tikromis išimtimis, – atvyksta pas mus ketindami pasilikti, individualiai ir kolektyviai išlikdami svetimi mūsų „žmogiškumui“ tuo, kas esmingiausia, brangiausia ir „pasaulietiškai“ nepakeičiama“, – aiškino jis. „Daugiau ar mažiau aiškiai jie atvyksta tvirtai nusiteikę iš esmės išlikti „kitokie“, tikėdamiesi, kad ilgainiui mes visi tapsime iš esmės panašūs į juos.“
Kardinolas teigė, kad musulmonų kraštuose galioja kitokia mitybos kultūra, „kitokia poilsio diena, šeimos samprata, nesuderinama su mūsiške“, ir „moters samprata, labai nutolusi nuo mūsiškės (iki poligamijos praktikavimo)“.
„Musulmonai – didžiąja dauguma, su tam tikromis išimtimis, – atvyksta pas mus ketindami pasilikti, individualiai ir kolektyviai išlikdami svetimi mūsų „žmogiškumui“ tuo, kas esmingiausia, brangiausia ir „pasaulietiškai“ nepakeičiama“.
„Visų pirma, – tęsė jis, – jie turi griežtai integralistinę viešojo gyvenimo viziją, kurioje religija ir politika tapatinamos kaip jų neabejotino ir neginčijamo tikėjimo dalis, net jei iš pradžių jie atsargiai vengia tai išryškinti. Taigi su tuo turi susidurti ne Bažnyčios žmonės, bet modernios Vakarų valstybės.“
Italijos politinė santvarka, pasak jo, „rimtai tiki pilietinių laisvių (tarp jų ir religijos laisvės) svarba bei demokratiniais principais“. Tačiau musulmoniškose šalyse krikščionių teisės yra griežtai ribojamos valdžios institucijų.
„Kad ir kaip tai atrodytų svetima mūsų mąstysenai ar net paradoksalu, – apibendrino jis, – vienintelis veiksmingas ir realistiškas būdas skatinti „abipusiškumo principą“ tikrai „pasaulietinėje“ valstybėje, nuoširdžiai suinteresuotoje žmogaus laisvių plėtra, būtų leisti musulmonams Italijoje – kalbant apie įteisintas institucijas – tik tai, ką musulmoniškos šalys iš tikrųjų leidžia kitiems.“
Italijos katalikybė ir nekrikščioniški imigrantai
Kardinolas Biffi taip pat atkreipė dėmesį, kad masinė migracija lėmė didesnę religinę įvairovę Italijoje. Kalbėdamas apie tai, jis pabrėžė, kad nors katalikybė nebėra „oficiali valstybės religija“, ji vis dėlto „išlieka „istorinė Italijos tautos religija“, ypatingas jos tapatybės šaltinis ir lemiamas įkvėpimas didžiausiems mūsų pasiekimams“.
Pasak jo, būtų „visiškai netinkama“ lyginti katalikybę su kitomis religinėmis tradicijomis Italijoje taip, kad būtų sukurtas „nenatūralus sulyginimas ar net aukščiausių mūsų civilizacijos vertybių panaikinimas“.
Toliau jis priminė, kad kiekvieno krikščionio pareiga yra skelbti Evangeliją. Šią misiją „gali lydėti, bet negali pakeisti socialinė pagalba, kurią galime suteikti savo broliams“, o valstybė jokiu būdu neturi trukdyti vietiniams piliečiams vykdyti krikščionišką evangelizaciją, kai ji skirta nekrikščioniškiems imigrantams.
„Viešpats nepasakė: „Išskyrus musulmonus, žydus ar Dalai Lamą“, – sakė kardinolas. – Kas kėsinasi į šio neriboto ir nediskutuotino skelbimo teisėtumą ar galimybę, padaro netolerancijos nuodėmę mūsų atžvilgiu: jis uždraustų mums būti tuo, kas esame, tai yra „krikščionimis“, paklusniais aiškiai ir nedviprasmiškai Kristaus valiai.“
Katalikai imigrantai
Kardinolas Biffi teigė, kad Italijos katalikai turi aiškiai pasakyti katalikams imigrantams – „kad ir kokia būtų jų kalba ar odos spalva“ – jog „Bažnyčioje nėra „užsieniečių“. Katalikų imigrantų bendruomenės „turėtų būti skatinamos išsaugoti savo savitas katalikiškas tradicijas, kurios taps visų meilės ir dėmesio objektu. Šių įvairių bažnytinio gyvenimo „formų“ ir autentiško kulto sambūvis neabejotinai taps dvasiniu praturtinimu visai krikščionybei“.
Panašus požiūris, pasak jo, turėtų būti taikomas ir Rytų krikščionių bendruomenėms, nesančioms vienybėje su Roma, kartu suvokiant realius tikėjimo skirtumus.
„Kitų, nekrikščioniškų religijų tikintieji“ turi būti „mylimi“ ir jiems turi būti padedama, – tęsė jis. – „Iš kai kurių jų – ypač iš musulmonų – visi galime pasimokyti ištikimybės jų apeigoms ir maldos laikui, tačiau mūsų užduotis nėra teikti pozityvų bendradarbiavimą jų religinėje praktikoje.“
Vis dėlto kardinolas, remdamasis anksčiau paskelbtu Italijos vyskupų konferencijos dokumentu, pabrėžė: „Krikščionių bendruomenės… neturi suteikti nekrikščioniškų tikėjimų religiniams susitikimams bažnyčių, koplyčių ar erdvių, skirtų katalikų kultui, taip pat patalpų, skirtų parapinei veiklai.“
Ar Europa liks krikščioniška?
Kardinolas Biffi prisiminė, kad jo buvo paklausta: „Ar jūs taip pat manote, kad Europa bus arba krikščioniška, arba jos išvis nebebus?“
Jis atsakė: „Europa arba vėl taps krikščioniška, arba taps musulmoniška. Tai, kas, mano akimis, neturi ateities, yra „niekio kultūra“ – laisvė be ribų ir be turinio, skepticizmas, švenčiamas kaip intelektinis laimėjimas – kuri, atrodo, šiandien vyrauja Europos tautose, daugiau ar mažiau turtingose priemonėmis ir vargingose tiesa.“
„Ši „tuštumos kultūra“, – tęsė jis, – (palaikoma hedonizmo ir laisvės be ribų nepasisotinimo) neatsilaikys prieš ideologinį islamo puolimą, kurio netrūks. Tik krikščioniškojo įvykio, kaip vienintelio žmogaus išganymo, iš naujo atradimas – ir todėl ryžtingas senosios Europos sielos atgimimas – galės pasiūlyti kitokią šios neišvengiamos akistatos baigtį.“
Kardinolas teigė, kad nei katalikai, nei sekuliaristai dar iki galo nesuvokia šios besiskleidžiančios dramos.
„Sekuliaristai laiko Bažnyčią įkaitais įvairiais būdais, nesuprasdami, kad kovoja su stipriausiu Vakarų civilizacijos ir jos racionalizmo bei laisvės vertybių įkvėpėju ir gynėju, – sakė jis. – Jie gali tai suprasti per vėlai.“
O katalikai, jo teigimu, „leidžia jiems patikėtos tiesos pažinimui išblėsti ir apaštalinį nerimą pakeičia vien dialogu bet kokia kaina, taip (žmogiškai kalbant) nesąmoningai ruošdamiesi savo pačių išnykimui“. „Viltis yra ta, kad padėties rimtumas tam tikru momentu paskatins veiksmingą ir proto, ir senosios tikėjimo dvasios atgimimą.“
„Tai yra mūsų viltis, mūsų užduotis, mūsų malda“, – užbaigė jis.
