Popiežiaus Pranciškaus 2016 m. įsteigta Studijų komisija, nagrinėjusi moterų diakonato klausimą, padarė išvadą, kad šiuo metu nėra sąlygų priimti moteris į diakonatą, suprantamą kaip pirmąjį Šventimų sakramento laipsnį. Vis dėlto, pasak komisijos pirmininko kardinolo Giuseppe’ės Petrocchio, šis sprendimas nėra galutinis. Būtent tai, ko gero, yra iškalbingiausias viso šio klausimo aspektas – net ir ne katalikams.
Gruodžio 4 d. Šventojo Sosto Spaudos tarnyba, popiežiaus prašymu, paskelbė Studijų komisijos dėl moterų diakonato santrauką. Joje teigiama, kad, atsižvelgiant į „turimus biblinius, istorinius ir teologinius šaltinius“, šiuo metu neįmanoma žengti žingsnio moterų priėmimo į sakramentinį diakonatą link. Dokumente nurodoma, jog trūksta sutarimo, pakankamų istorinių įrodymų ir aiškumo doktrinos srityje.
Šis dokumentas apibendrina daugelį metų trukusius tyrimus ir diskusijas, pradėtas dar 2016 m., kai veikė pirmoji komisija, vadovaujama kardinolo Ladarios Ferrerio. Jau tada buvo konstatuota, kad vadinamasis ankstyvųjų amžių moterų diakonatas neturėjo sakramentinio pobūdžio. Ankstyvojoje Bažnyčioje vadinamosios „diakonės“ atliko specifines tarnystes – daugiausia susijusias su katechumenų palyda ir gailestingumo darbais, tačiau jos nedalyvavo Šventimuose ir nepriklausė apaštalinei sukcesijai.
Komisiją sudarė dešimt narių – penki vyrai ir penkios moterys – ir ji pasidalijo į dvi tarpusavyje nesuderinamas teologines pozicijas. Vieni laikosi nuomonės, kad diakono tarnystė yra „nukreipta į tarnavimą“, t. y. praktinę veiklą, nesusijusią su kunigyste. Pagal šį požiūrį, moterys galėtų tapti diakonėmis.
Kiti, priešingai, teigia, kad diakonatas iš esmės yra „nukreiptas į presbiteratą“ ir sudaro patį Šventimų sakramento turinį. Pagal šią sampratą, tik vyrai gali būti diakonais, nes jie sakramentiniu būdu turi atstovauti Kristų kaip Bažnyčios „Sužadėtinį“. Rizikuojant pusiau juokais pasakyti netinkamą dalyką, galima būtų pridurti, jog katalikus greičiau pavyktų įtikinti homoseksualių sąjungų moralumu, nei bandyti atkurti moterų diakonatą.
Kardinolas Petrocchi pareiškė, kad „sutarimo stoka“ pateisina atsargią laikyseną. Išvertus iš diplomatinės kalbos – neigiamas sprendimas nėra galutinis. Tačiau kyla klausimas: kada jis taps galutinis? Visiškai pagrįsta manyti, jog jis liks laikinas tol, kol išliks neigiamas.
Net ir galutinis šv. Jono Pauliaus II pareiškimas dėl vyriško kunigystės pobūdžio – laikomas neklaidingu ir todėl katalikų teologijoje neatšaukiamu – čia, regis, nėra pakankamu, nes mėginama apeiti problemą teigiant, jog moterų diakonatas, net jei jis turėtų liturginių funkcijų, būtų priimtinas būtent todėl, kad jis esą nėra nukreiptas į kunigystę, o tik į tarnystę Bažnyčioje (ad ministerium).
Tačiau dieną, kai komisija ar popiežius pasisakytų už moterų priėmimą į diakonatą, ar ir tada sprendimas būtų laikomas „negalutiniu“? Ši asimetriška atsargi laikysena atspindi bažnytinį klimatą, kuriame kiekvienas „ne“ privalo teisintis, o kiekvienas „taip“ sutinkamas kaip pažanga. Tačiau Bažnyčia nėra religinės sociologijos laboratorija, ji – institucija, pašaukta saugoti gautą paveldą, o ne jį perkurti pagal kultūrinių epochų madas.
Tai, kad komisija pasidalijo po lygiai – penki prieš penkis – yra nerimą keliantis simbolis. Jis atspindi dabartinę Bažnyčios būklę: Bažnyčią, suskilusią tarp norinčių likti ištikimais iš Kristaus gautai formai, ir tų, kurie svajoja apie „laikmečiui pritaikytą“ Bažnyčią, formuojamą pasaulietinių kategorijų. Šiuo klausimu dokumentas fiksuoja tobulą pusiausvyrą: penki balsai už sakramentinės vyriškumo tezės pripažinimą, penki – prieš. Pusiausvyrą, kuri pati savaime yra dramatiškas ženklas.
Bažnyčia nėra religinės sociologijos laboratorija, ji – institucija, pašaukta saugoti gautą paveldą, o ne jį perkurti pagal kultūrinių epochų madas.
Iš tiesų moterų diakonato klausimas yra tik pirmasis žingsnis daug platesnėje kovoje – dėl moterų priėmimo į kunigystę. Jis, savo ruožtu, atspindi antropologinę krizę, apimančią visą Vakarų pasaulį, peržengiančią net katalikų tikėjimo ribas. Tiesa, problema kol kas apeinama teigiant, kad moterų diakonatas nėra nukreiptas į kunigystę. Tačiau kai moterų buvimas presbiterijoje taps įprastas – vilkint tuos pačius liturginius drabužius kaip vyrų diakonai – žmonių suvokimas neišvengiamai nusvers teoriją, ir durys moterų kunigystei bus atvertos.
Vyriškas kunigystės pobūdis nėra vien teisinė tvarka ar bažnytinė disciplina. Tai – teologinė ir antropologinė tikrovė. Kristus, būdamas visiškai laisvas, pasirinko vyrus apaštalais ne dėl diskriminacijos, bet norėdamas atskleisti esminį Dievo slėpinio aspektą. Krikščionybėje Dievas apsireiškia kaip Tėvas, o ne Motina. Tai neneigia moteriškojo orumo – juk Kristaus Motina Marija katalikų teologijoje yra aukščiausia iš visų kūrinių – bet parodo, kad dieviškoji valdžia reiškiasi tėvišku būdu: gimdančiu, o ne pasisavinančiu; save dovanojančiu, o ne dominuojančiu.
Šiandien problema slypi ne vien mūsų negebėjime suprasti, ką reiškia būti vyru ar moterimi, bet dar giliau – mūsų nesugebėjime suprasti, ką reiškia būti tėvu ir motina. Todėl turime pakeisti perspektyvą: vietoj kalbėjimo apie „vyrišką kunigystės privilegiją“ reikėtų kalbėti apie tėvišką privilegiją. Tačiau jei nebežinome, kas yra tėvystė, negalime jos ir apginti. Kunigas, kaip alter Christus, sakramentiškai atstovauja Kristų Sužadėtinį, kuris dovanoja save Bažnyčiai – savo Sužadėtinei – kad ši gimdytų vaikus dieviškajam gyvenimui.
Antropologinė sumaištis, kamuojanti visuomenę – seksualinis reliatyvizmas ir tėviškos figūros nykimas – neišvengiamai persikelia ir į teologiją. Jei žmogus nebežino, kas jis yra, Bažnyčia ima nebežinoti, kodėl kunigystė turi būti tėviška. Dievas pasirinko apsireikšti kaip Tėvas būtent tam, kad parodytų: tikroji valdžia yra gimdanti, o ne valdanti; aukojanti save, o ne engianti. Jei Bažnyčia praras šį lobį, visuomenė praras paskutinį – ir galbūt vienintelį – kultūrinį ir moralinį bastioną, ginantį tradicines vertybes. Šio skirtumo – tarp tėvo ir motinos, o ne vien tarp vyro ir moters – praradimas yra tikroji mūsų laikų dvasinė drama.
Galutinis sprendimas dabar priklauso popiežiui, kuris nėra saistomas komisijos nuomonių. Šioje nežinioje Bažnyčia rizikuoja prarasti save. Nes, kaip ir kiekvienos nepatogios tiesos atveju, tėviškojo kunigystės principo neigimas kyla ne iš perteklinės meilės moteriai, bet iš tikėjimo Dievo slėpiniu stokos.
