Liepos 8-ąją sukanka 80 metų nuo pirmojo Telšių vyskupo, Vasario 16-osios akto signataro Justino Staugaičio mirties.
Pilna sparta tęsiantis Didiesiems Žemaičių Kalvarijos atlaidams, ši sukaktis buvo prisiminta šeštadienį bazilikoje meldžiant įkvėpimo menininkams bei kultūros skleidėjams ir drąsos jaunimui krikščioniškojo tikėjimo dvasioje kurti ateitį.
Į tokią bendrą maldą jungėsi sielovadinės tarnystės estafetę iš Šilutės dekanato perėmęs Skuodo dekanato dekanas kun. Saulius Damašius ir kiti dekanato kunigai bei piligrimai, tarp kurių buvo galima sutikti Skuodo rajono savivaldybės merą Stasį Gutautą, vicemerę Ingą Jablonskę, Tarybos narius, Kultūros centro direktorių Vidmantą Valinskį ir kitus garbius asmenis.
Pagrindinių Šv. Mišių auką solidžiu giedojimu padabino nedidukės Barstyčių Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos moterų choras, vadovaujamas jaunosios Birutės Gedminaitės.
Menininkų, Kultūros darbuotojų ir Jaunimo dienai maldingą toną uždavęs Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Darius Trijonis Šv. Mišių pabaigoje į susirinkusiuosius prabilo žemaitiškai. Nenuostabu, nes tai vienintelis vyskupas, kilęs iš Žemaitijos sostinės.
Homilijoje svečias vyskupas pažymėjo, kad Šventajame Rašte ne visi tekstai yra pavyzdiniai ir pozityvūs ir dėl to kartais žmogui norisi kai kuriuos iš jų išbraukti, kai kuriuos puslapius išplėšti, pasilikti tik tuos, kurie nuosekliai byloja apie gėrį ir meilę. Vis dėlto, anot Vilniaus arkivyskupo pagalbininko, pasidavę tokiai pagundai mes turėtume istoriją, kuri būtų per daug sterili, tarsi angeliška, bet ne žmogiška.
Žmogus esąs visoks. „Jei stebėsime šiandienos žmonių gyvenimus, galime pasakyti, jog Dievas neretai kuria ir mūsų istorijas iš suglamžytų popieriaus skiaučių, kurias mes seniai norėjome greitai išmesti į šiukšlinę ir jų daugiau nematyti, – pastebėjo vyskupas D. Trijonis. – Jis kuria istoriją iš mūsų nusivylimų, netekčių, praradimų ir nuoskaudų. Bet visame tame procese yra nuolatinis veržimasis į gėrį.“
Pamokslininko teigimu, Dievas turi savo planą ir platesnį žvilgsnį nei žmogus, nes žmogaus žvilgsnis neretai esti aklas, žmogus neretai piktinasi, kad pasaulis nėra tobulas. Anot ganytojo, turime prisiminti Jėzaus papasakotą muitininko istoriją, kurioje jis išeina iš šventyklos nuteisintas, nes atgailauja, pripažįsta savo kaltę ir nori pasitaisyti. „Tobulame pasaulyje Dievo Gailestingumo žinios nereikia, nes kas yra tobulas, tam nereikia gailėtis, – sakė vyskupas Darius. – Dievo Gailestingumo žinia skirta ne angelams, o žmonėms, kurie nori pradėti naują gyvenimą.“
Koks nuostabus mūsų gyvenimo istorijų menininkas Viešpats gali būti, vyskupas iliustravo pavyzdžiu apie Škotijos medžiotojus, po medžioklės susirinkusius į kavinę. Kai padavėja netyčia išliejo arbatos puodelį ant baltos sienos, atsiradusi juoda dėmė labai rėžė akį ir nelaimės kaltininkė buvo labai nusiminusi dėl padarytos žalos. Tuomet vienas svečių ją nuramino, atsinešė dailės reikmenis ir ėmė piešti aplink dėmę, kol ant sienos pasirodė gražus briedis su nuostabiais ragais, vėliau tapęs tos kavinės ypatingos traukos priežastimi.
Tas svečias, pavertęs bjaurią dėmę meno šedevru, buvo garsiausias Anglijos gyvūnų dailininkas Edvinas Landseeris. „Tik įsivaizduokime, ką Dievas gali padaryti su mūsų gyvenimais, su mūsų nuodėmėmis. Jis nori mus iš jų išlaisvinti. Jis nori suteikti mums naują gyvenimą. Leiskime jam veikti mumyse“, – ragino celebrantas.
Iškalbinga vyskupo iliustracija apie briedžio ragus medžiotojų kavinėje menininkams skirtą dieną priminė šmaikščią lietuvių liaudies mįslę apie netikintį žmogų šiuolaikiniame pasaulyje: kas yra miške gimęs, miške užaugęs, bet miško nematęs? Be abejo, aklas briedis.
Jaunimo susitikimo džiaugsmas
Liepos 8-oji – ypatinga diena Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų karuselėje. Ji pažymėta Telšių vyskupijos jaunimo piligrimyste, siekiant išgyventi susitikimo su savimi, kitais ir Dievu džiaugsmą.
Ši piligrimystė prasidėjo nuo Panų Kalno, kur šimtas keturiasdešimt užsiregistravusių ir susirinkusių jaunų žmonių iš gausybės vyskupijos parapijų klausėsi kanauninko Andriejaus Sabaliausko konferencijos apie Žemaičių Kalvarijos atlaidų ištakas ir jų reikšmę šiandienos žmogui.
Vėliau nuo kalbų pereita prie darbų. Priešakyje laukė bemaž aštuoni kilometrai – tiek jaunuoliams su šypsenomis veiduose teko nužingsniuoti iki maldingumo sostine šiomis dienomis tituluojamos Žemaičių Kalvarijos.
Jaunimas yra jaunimas. Atrodo, nė truputėlio nepavargę, nesuirzę, nesuplukę, tik gal mažumėlę praalkę klegėdami sugužėjo šalimais bazilikos. Alkis netrukus buvo nugalėtas, pribaigiant jį kareiviška koše.
Telšių vyskupijoje jauni žmonės yra kultūringi žmonės. Tam tikslui buvo numatyta kultūrinė programa šventovėje. Ištempę ausis ir kaklus jaunuoliai klausėsi, kaip teorbininkas Christian Velasco Vazques, sopranas Emilė Ribokaitė ir violončelininkė Rugilė Juknevičiūtė atliko senosios muzikos programą „Po baroko muzikos skliautais“.
Vėliau kultūrinę programą keitė religinė. Miestelio kultūros centro salėje patogiai įsitaisę jaunieji piligrimai galėjo mėgautis kunigystei besiruošiančio seminaristo iš Kretingos Igno Šopagos vesta spalvinga katecheze apie svarbiausius gyvenimo dalykus. Sumaniai ir šmaikščiai derindamas savo asmeninę tikėjimo patirtį su Šventojo Rašto išmintimi, nė akimirkai neprarasdamas ryšio su salėje sėdinčiaisiais, Ignas it gerai sumūrytas kaminas įtraukė visus smalsumo ir dėmesio dūmus, sklindančius iš žingeidumu alsuojančių jaunų širdžių.
Tos pačios širdys neužilgo jau vėl plakė bazilikos erdvėje – į katechezės metu užduotus prasmės klausimus reikėjo surasti teisingus ir tikrus atsakymus. Visų akys buvo nukreiptos į monstranciją – Viešpatį Jėzų, pasilikusį Švenčiausiajame Sakramente. Vyko adoracija – laikas, kuris nėra įskaičiuojamas į adoruojančiojo gyvenimo trukmę. Jeigu kažkas adoracijos pradžioje ir neišgirdo Dievo balso, tikrai išgirdo Tauragės dekanato dekaną kunigą Marių Venskų, pasidalinusį savąja tikėjimo patirtimi ir padėjusį susirinkusiesiems pajusti neribotą Eucharistijos ir Atgailos sakramento galią.
Dienai artinantis vakarop artėjo ir jaunimo piligrimystės kulminacija. Šv. Mišios, aukojamos Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus ir didžiulio būrio aplink jį susispietusių jaunimo dvasios vadų iš visų dekanatų, buvo apglėbtos skambia šlovinimo giesme ir jaunatviška homilija, kurioje ganytojas išskyrė būtinybę išmokti derinti gyvenimą pagal kūną su gyvenimu pagal dvasią – nepasitenkinti vien tik tuo, kas regima, bet pasitelkus į pagalbą Šventąją Dvasią nuolat ieškoti to, kas neregima, nepasveriama, nepačiupinėjama, nes tai duoda gyvybę.
Vyskupas citavo popiežių Pranciškų, vargšais vadinantį tuos, kurie tik svajoja, bet nieko nedaro, gyvenimą paversdami neįgyvendintomis idėjomis ir dėl to praradę gyvenimo ir susitikimo džiaugsmą.
„Ar pastebite, kad daugelis Jūsų bendraamžių dar nėra išėję iš karantino? – klausė pamokslininkas. – Jaučiu, kad ir šiame susitikime galėjo būti daugiau jaunuolių, bet kiti tikriausiai panorėjo likti virtualioje tikrovėje, apsiribodami socialiniais tinklais ir tokiu būdu save apiplėšdami, nes negalės patirti susitikimo džiaugsmo. Jūs, kurie atvykote, esate palaiminti, nes suprantate Dievo išmintį.“
Po Eucharistijos stalo išmušė valanda kibinais nukrautam stalui ir visų lauktas desertas – naktinė kelionė Kryžiaus Kelio kalnų procesijoje su deglais ir jaunyste žėrinčiomis akimis. Patirtis, kai iš tiesų išgyventas susitikimo džiaugsmas priverčia bet kokį nuovargį bailiai slėptis kamputyje.
