Šeštadienį, birželio 18 d., istorinėje Sevilijos katedroje palaimintaisiais paskelbti 25 dominikonų ordino nariai, pasaulietis dominikonų tretininkas ir vienuolė dominikonė, Ispanijos pilietinio karo aukos ir kankiniai, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 75 metų. Visi jie 1936–1937 metais nužudyti iš neapykantos tikėjimui ir vardan anarchistinės ideologijos, kuri žiaurią šių beginklių žmonių medžioklę pristatė kaip naujo pasaulio kūrimą.
Didžioji dalis kankinių priklausė dviem dominikonų bendruomenėms – Almagro Dangun Ėmimo vienuolynui Kastilijos ir La Mančos regione bei uostamiesčio Almerijos Jūrų Mergelės vienuolynui. Iš Almerijos buvo ir pasaulietis dominikonų ordino tretininkas. Kankinė dominikonė gyveno Huescaro miestelyje, Granados provincijoje.
Jauniausiam iš kankinių – Fernando García de Dios – buvo vos 20 metų, į Almagro bendruomenę įstojusiam 1935 rudenį, prieš metus iki mirties. Vyriausioji auka buvo sesuo Ascensión de San José, mirties dieną beveik 76 metų amžiaus.
Kai 1936 metais Ispanijoje kilo pilietinis karas, kairiųjų socialistų, anarchistų, bet ir liberalų akyse Katalikų Bažnyčia buvo tvarkos, kurią jie norėjo sunaikinti, simbolis ir atrama. Tikrovėje tai virto tikra žmonių medžiokle – jauni ir seni, vaikinai ir merginos, vyrai ir moterys buvo gaudomi vien dėl to, kad priklausė vienam ar kitam ordinui, buvo gavę kunigystės šventimus, aktyviai dalyvavo katalikiškų asociacijų veikloje. Neretai patekę į revoliucionierių rankas buvo paprasčiausiai pavedami į šoną ir sušaudomi.
Tačiau skaitant liudijimus apie tai, kokius kankinimus patyrė kai kurie Ispanijos pilietinio karo kankiniai, tai sušaudymas gali pasirodyti gana humaniška mirtis. Surinkti duomenys byloja, kad Ispanijos pilietinio karo metu vien kunigų ir vienuolių, neskaičiuojant pasauliečių, nužudyta apie pusseptinto tūkstančio, šimtai jų jau pripažinti palaimintaisiais ar šventaisiais.
1936 metų liepą Almagro anarchistų asociacijos nariai pradėjo padeginėti bažnyčias ir grasinti didelio bei istorinio dominikonų vienuolyno bendruomenės nariams. Miesto meras nebuvo dominikonų draugas, bet vis dėlto netroško skerdynių savo mieste ir garantavo, kad jie gali pasitraukti į saugesnę vietą. Dvi grupelės dominikonų bandė evakuotis iš Almagro, tačiau abi buvo anarchistų išlaipintos iš traukinio ir tuoj pat arba po kelių dienų sušaudytos. Anarchistų grupelė suėmė ir vietoje likusius dominikonų narius ir juos sušaudė. Vyresniųjų brolių prašymas paleisti keletą jauniausių novicų, ką tik peržengusių 20 metų amžiaus slenkstį, nebuvo išgirstas.
Almerijos uostamiesčio dominikonų agonija buvo ilgesnė – jie buvo suimti revoliucinės miesto valdžios, žiauriai kankinami policijos areštinėje, laikomi nežmogiškomis sąlygomis kalėjimu paverstame laive, o po mėnesio ar pusantro kalinimo sušaudyti. Almerijos pliaže buvo sušaudytas ir Fructuoso Pérezas Márquezas, 52 metų amžiaus pasaulietis, gerai žinomas katalikų žurnalistas, keturių vaikų tėvas, dominikonų tretininkas.
Sesers Ascensión de San José iš Huescaro kankinystė buvo žiauri. 1936 rugpjūčio pradžioje maloniu, kantriu ir paslaugiu charakteriu pasižymėjusi vienuolė, kaip ir kitos bendruomenės narės, buvo išvyta iš vienuolyno. Ji prisiglaudė tame pat miestelyje gyvenusios dukterėčios namuose. 1937 metų vasarį buvo areštuota – už tai, kad nešiojo kryželį ant kaklo. Persekiotojai pasakė, kad ją paleis, jei piktžodžiaus, keiks Dievą. Vienuolei atsisakius, ją smarkiai sumušė. Kitą dieną ją, nebegalinčią paeiti, įkėlė į sunkvežimį su kitomis mirti pasmerktomis aukomis ir nuvežė į egzekucijos vietą, vertė stebėti kitų žmonių, įskaitant sūnėno, sušaudymą, vėl reikalavo piktžodžiauti, galiausiai užmušė akmeniu į galvą.
Beatifikacijos apeigoms Sevilijos katedroje vadovavęs kardinolas Marcello Semeraro, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, pažymėjo, kad ji ir kiti palaimintieji, priklausantys šv. Dominyko šeimai, liko ištikimi savo pašaukimui ir savo pasirinkimui. Tai, kas pasaulio akyse yra pralaimėjimas, Evangelijos ir Viešpaties kryžiaus šviesoje tapo jų pergale.