Lietuva labai netikėtai nutarė suartėti su Taivanu – steigiamos šalių atstovybės. Prireikė ištikus daugeliui bėdų ir krizių, siaučiant pandemijai, vis labiau susipriešinant visuomenei.
Atrodytų, nieko keista. Daug kas gali manyti, kad bendravimo su užsienio valstybėmis plėtimas – sveikintinas. Tačiau šiuo atveju yra kiek kitaip.
Taivano suvereniteto nepripažįstame, juolab pats Taivanas nėra paskelbęs nepriklausomybės. Pasaulio valstybės pripažįsta Taivaną nedalomos Kinijos dalimi. Kinijos nuostata – „viena valstybė, dvi sistemos“. Kitaip tariant dalinis, ganėtinai autonomiškas suverenumas.
Glaudūs strateginiai kariniai bei ekonominiai ryšiai Taivaną sieja su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau ir jos laikosi priimtos nuostatos – neerzina Kinijos Taivano pripažinimu. Pasaulio valstybės su Taivanu bendrauja ir bendradarbiauja kaip su Taibėjumi. Sostine. Tad ir įvairiose šalyse įsikūrusios atstovybės vadinamos Taibėjaus atstovybėmis. Kinija neprieštarauja. Tokios globalaus pasaulinio žaidimo taisyklės. Kinija įdėmiai seka, kad jos nebūtų laužomos.
Lietuviai nutarė jas sulaužyti – ėmė oficialiai vartoti Taivano vardą. Vietinei publikai skirti aiškinimai, esą turime teisę elgtis savo demokratine nuožiūra ar, kad ir kitose ES šalyse esama šios šalies atstovybių, – nieko verti. Nė vienoje šalyje nėra „Taivano atstovybės“.
Suvokiantys dabartinių pasaulio galių kovos pobūdį ir Kinijos „raudonųjų linijų“ reikšmę, nujautė, kad atsakas bus labai greitas. Taip ir buvo – atšauktas Kinijos ambasadorius, o Lietuvos atstovui pasiūlyta išvykti.
Mūsų „drąsiųjų“ valstybinių užsienio reikalų atstovų aiškinimai žiniasklaidoje, esą Kinija neišdrįsianti eiti toliau, o po kokio pusmečio reikalai susitvarkysią, atrodo aiškiai prasilenkiantys su sveiku geopolitiniu protu ir net elementaria savisauga.
Drįstu numanyti, kad ir mūsų „drąsuoliams“ tai buvo ganėtinas netikėtumas. Kinijos valdžia labai aiškiai užsienio auditorijai skirtoje spaudoje pasakė apie būtinumą „nubausti Lietuvą“, o kad grasinimas įspūdingiau nuskambėtų – „bausti kartu su Rusija ir Baltarusija“.
Mūsų „drąsiųjų“ valstybinių užsienio reikalų atstovų aiškinimai žiniasklaidoje, esą Kinija neišdrįsianti eiti toliau, o po kokio pusmečio reikalai susitvarkysią, atrodo aiškiai prasilenkiantys su sveiku geopolitiniu protu ir net elementaria savisauga.
Drąsinamasi labai primityvia retorika – „už mūsų sąjungininkė JAV ir ES“. Tačiau ar tos sąjungininkės bent kaip gali paveikti Kinijos nusiteikimą „bausti“? Niekaip negali. Juk jau dabar matome, kokios realios galios turi daugybė postfaktinių diplomatinių aukščiausio lygio „apgailestavimų“. Kad ir dėl Ukrainos ar kitų karštųjų karinių ir kitokių konfliktinių įvykių.
Keletas Lietuvos politikų nutarė būti pirmeiviais JAV kuriamoje antikiniškoje koalicijoje. Šitaip tą įvykį komentuoja ir kinų oficiozai. Tačiau kaip tik geopolitiškai Lietuva tampa labiausiai pažeidžiama ES ir NATO valstybė. Na, kuo gali didieji sąjungininkai padėti išsišokėliams, o jei dar ir kvailokiems?..
Jie tikrai nebus kviečiami prie didžiųjų pokalbių stalo. Juolab kad nebūtų ir ką kviesti – nesama realios valdžios centrų ir realią valdžią turinčių asmenų. Žaisdami su Taivanu, lietuvių politikai praleido pro ausis ir akis nepaprastai svarbų JAV administracijos „posūkį“ Rusijos atžvilgiu.
Nesyk teko rašyti apie esminį amerikiečių geopolitinį tikslą – atitraukti Rusiją nuo suartėjimo bei strateginės partnerystės su Kinija. Ar bent sulėtinti šį artėjimą. Kaip tai padaryti? Pasitelkiant ES kaip ekonominės ir politinės „traukos“ instrumentą. ES turėtų traukti Rusiją Europon, tad ir į Vakarų pusę. O kaip įmanoma patraukti Rusiją? Tik aktyvinant ekonominius ir politinius santykius.
Tad nėra keista, kad amerikiečių spaudoje visiškai aiškiai imama siūlyti „demokratiniams sąjungininkams“ aktyvinti ir plėtoti įvairių lygių ryšius su Rusija. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES šalys taip ir daro, o kaip elgtis Lietuvai?
Pirmiausia – tramdyti savo retorinį įkarštį, kuris pastaruoju metu kelia vis daugiau bėdų mūsų valstybės saugumui. Antra – galvoti apie aiškesnius ir glaudesnius aljansus su Rusijos grėsmę jaučiančiomis valstybėmis, nes santykių su Rusija plėtros atžvilgiu ES netrukus gali išryškėti aiški „skirtis“. O su ja ir požiūrių į Ukrainos, kitų valstybių reikalus.
Tokio santykių su Rusija „perkrovimo“ aplinkybėmis Rusijai atsiriša rankos aktyviau savo hibridiniais „įrankiais“ veikti Pabaltijy. Kitas dalykas, kad toks JAV politikos viražas didina Rusijos geopolitinį svorį ir jos santykiuose su Kinija. Tad galima drąsiai teigti, kad mūsų „drąsiųjų“ pareiškimai ir žaidimai Lietuvai jokios naudos neduos, o įvairialypė žala jau dabar labai tikėtina.
Grįžkime prie klausimo – o ką gi gali Kinija? Ji gali ir nutraukti diplomatinius santykius. Sakysite, kinai taip nesielgia. Tačiau naujos geopolitinės aplinkybės, ryškėjanti koalicinė priešstova juos verčia elgtis ir parodomuoju ryžtingu būdu. Juk jei Lietuva leido sau pirmoji iš valstybių sulaužyti nusistovėjusias žaidimo taisykles, tai juolab Kinija gali parodyti išsyk visą savo galią.
Amerikiečiams traukiantis iš Afganistano ir Irako, Kinijos įtaka Azijoje labai padidėja. Kaip ir Rusijos. Juokingi šiuo metu atrodo kai kurių aukštų amerikiečių pareigūnų visai neseni svarstymai apie kelis mėnesius ar metus truksiantį talibų žygį į Kabulą, kai sveiko proto turintiems ekspertams buvo aišku – savaičių klausimas.
O juk pralaimėta didžiulė geopolitinė kova su pasekmėmis visam pasauliui, ypač Vakarams.
O juk pralaimėta didžiulė geopolitinė kova su pasekmėmis visam pasauliui, ypač Vakarams.
Tačiau Kinija gali neapsiriboti diplomatiniais santykiais ir imtis realios ekonominės „blokados“ – išvalyti Kinijos ir jos įtakos zonoje esančios Azijos bei Afrikos rinkas nuo lietuviškojo verslo, taip pat ir sutraukyti logistinius ryšius jos valdomoje infrastruktūroje. Neplėtosiu tokių scenarijų – įdėmesnis skaitytojas gali sugalvoti ir pats.
Kai kurie mūsų „drąsuoliai“ aiškins, esą to negali būti, tačiau taip aiškindami jie niekuo neįsipareigoja. Kentės ir verslas, ir Lietuva. Šiuo metu džiūgaujama dėl naujų Jungtinių Valstijų sankcijų Baltarusijai, ypač dėl kalio trąšų eksporto, tačiau tos sankcijos akivaizdžiai naudingos Rusijai. Gal toks ir yra neužrašytas Rusijos „patraukimo“ nuo Kinijos scenarijus – pasiimkite Baltarusiją.
Kitas svarbus su trąšomis susijęs dalykas – pasaulinė maisto gamybos sistema. Ji labai nuo tų trąšų priklausoma. Įsivaizduokime, kad baltarusiai su kinais sugalvoja būdą nebetiekti pasauliui trąšų bent jau pusmetį… O dar kartu su Rusija imasi mus įvairiais lygmenimis „maigyti“.
Kaip elgtis Lietuvai? Į kokį ES komisarą kreiptis?
JAV valstybės sekretorius Entonis Blinkenas (Antony Blinken) gali būti išvykęs pokalbiams į Maskvą.
