Velykinis Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos laiškas.
Mielieji, visus nuoširdžiausiai sveikinu sulaukus Šventų Velykų. Taip pat linkiu, kad švenčiamas Kristaus Prisikėlimas nuskaidrintų ir nušviestų visų mūsų širdis ir protus. Kad jo šventimas į mūsų namus, šeimas gausiai atneštų džiaugsmo ir gaivios vilties, sklindančios iš aukštybių, iš dieviškojo gailestingumo gelmės.
Kasmet su visu krikščionišku pasauliu ypatingai ir iškilmingai švenčiame Kristaus Prisikėlimą. Ką kiekvienam iš mūsų, kiekvienam į Kristų tikinčiam žmogui reiškia ši nepaprasta diena?
Klausydamiesi Velykų dienos Evangelijos skaitinio mintimis nusikeliame į Jeruzalę. Evangelistas Jonas rašo: „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą…“ (Jn 20, 1) Ji nešėsi kvepalus kaip savo pagarbos ženklą Jėzui, dievišku gailestingumu nuplovusiam jos nuodėmes, o kartu ir išgelbėjusiam nuo gėdingos mirties.
Drauge ji išgyvena ir žmogišką gailestingumą kankintam ir nužudytam Jėzui. Nors daug ko tą ankstų rytą Marija nežinojo ir nesuprato, bet jos dėkinga ir atjaučianti širdis, dar nesulaukus aušros, vedė ją prie Jėzaus kapo. Marija Magdalietė dar nakties prieblandoje eina prie kapo nestokodama nei drąsos, nei ryžto nuritinti sunkų kapo akmenį su dėkingumu prisimindama, kaip Jėzus nuėmė nuo jos sunkią nuodėmės naštą.
Daug panašaus gailestingumo, solidarumo per pastaruosius metus susitelkė ir mūsų širdyse, kai vis matome žiauriai ir negailestingai griaunamus Ukrainos žmonių gyvenimus, jų šalį. Kaip ir Marija Magdalietė anuomet, daugelis mūsų siekiame mums prieinamais būdais išreikšti solidarumą ir teikti pagalbą vargstantiems ir kenčiantiems Ukrainos žmonėms dėl juos ištikusio karo žiaurumo.
Tai gyvai liudija apie mūsų krikščioniškus vertybinius pamatus. Jau daugiau nei šešis šimtmečius esame tiesiog įsišakniję į Gerosios Naujienos žinią ir jos skelbiamą viltį. Krikščioniškos šaknys mumyse karta po kartos brandina supratimą apie Dievo meilę ir jo gailestingumą, mūsų atpirkimą.
Daugiau nei šešis šimtmečius esame tiesiog įsišakniję į Gerosios Naujienos žinią ir jos skelbiamą viltį.
Velykos, kai visi drauge jas švenčiame, mums iškalbingai prabyla apie Dievo gerumą, palankumą. Tai perprasdami negalime likti abejingi ir dėl to kasmet Didįjį penktadienį prisimename Jėzaus atperkamąją mirtį ant kryžiaus, jo kančią, vedančią į garbingą Prisikėlimą.
Kristaus Prisikėlimas, džiugiai švenčiamas Velykų rytą, liudija Jėzaus pergalę prieš mirtį. Apie šią pergalę vaizdžiai rašo apaštalas Paulius: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 55) Tai mums, trokštantiems amžinojo gyvenimo, pati svarbiausia žinia švenčiant Prisikėlimą. Nieko mums reikšmingesnio ir prasmingesnio šiandien negalėtume išgirsti.
Nors šiame gyvenime ir patiriame vargų, kančių, neteisingumo, priešiškumo, Kristaus Prisikėlimas mums geriausiai parodo, jog kryžius net iš tamsiausių gyvenimo paunksnių išveda į šviesą, padeda suprasti, jog Dievas gali apsireikšti net ir apleistame, tamsiame, tyliame kape.
Kartu Kristaus Prisikėlimas mums yra amžinojo gyvenimo garantas ir aiški nuoroda į Dievo karalystę. O ji juk jau ir žemėje pamažu skleidžiasi tarp mūsų dieviško gerumo, gailestingumo, jo meilės mums apraiškomis. Todėl kad ir prislėgti kasdienybės išbandymų ir vargų, karo aidų, jo kildinamos neapykantos, galime švęsti ir džiaugtis, nes neužgesinama amžinojo gyvenimo viltis, dovanojama Prisikėlusio Kristaus, yra galingesnė už visa tai.
Duok, Dieve, malonės ir toliau mums visiems gyventi tokiu tikėjimu, viltimi ir semtis stiprybės iš Tavo meilės. Tad kartu ir drąsiai skelbkime, liudykime džiugią Prisikėlimo žinią, dosniai dalykimės ja.
