Berlynas nerimauja dėl didėjančios Lenkijos reikšmės tuo metu, kai Vokietijos įtaka silpnėja, – netyčia patvirtino buvęs Vokietijos ambasadorius Lenkijoje Rolfas Nikelis dviejuose neseniai duotuose interviu.
Dabar Vokietija vis labiau nusivilia įvykiais, kurie kenkia jos hegemonijai Europoje.
Svarbiausia interviu metu pasakyta frazė, kurią perėmė Lenkijos naujienų portalas, buvo perspėjimas, kad „Lenkijos penkios minutės saulėje gali greitai baigtis”. Jei tai laikytume įspėjimu, jis anaiptol nėra draugiškas. Tai veikiau grasinimas. Nikelis tai sako turėdamas omenyje, kad Lenkija praranda galimybę tapti Vokietijos partnere naujame bendrame požiūryje į Rusiją ir dėl to gali pralaimėti, nes „Vokietija gali grįžti į senas vėžes”.
Interviu Nikelis Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio spaudimą kancleriui Olafui Scholzui dėl tankų „Leopard” tiekimo Ukrainai apibūdina kaip „gana neįprastą sąjungininkų ir partnerių santykiuose”.
Jis taip pat mano, kad reikalavimas atlyginti Antrojo pasaulinio karo nuostolius yra įžūlus, vadindamas jį neapgalvotu ir netinkamu laiku, kai karas kelia grėsmę Vakarų vienybei. Viskas, ką jis pasirengęs pasiūlyti, yra geros valios „gestai”, kai tai tinka Vokietijai. Partnerystės požymių nėra daug.
Kitame interviu laikraščiui „Bild” J. Nikelis leido suprasti, kad, jo nuomone, Lenkija elgiasi agresyviai, siekdama sustiprinti savo pozicijas ES, taip pat todėl, kad Lenkijos vyriausybė rinkimų metais bando užsitikrinti visuomenės palaikymą, naudodama Vokietiją kaip atpirkimo ožį. Jis skundžiasi, kad Vokietija visada sugeba susitarti su Prancūzija, o su Varšuva tai padaryti sunku, nes Lenkija nori stiprinti savo vidų, „o ne Europą”.
Vokietija visada sugeba susitarti su Prancūzija, o su Varšuva tai padaryti sunku, nes Lenkija nori stiprinti savo vidų, „o ne Europą”
Ir vėl signalizuojama, kad Vokietijos kritika yra draudžiama, nes ji kenkia Europai, ES ir NATO. Mąstymas, labiau būdingas autokratiniams režimams nei demokratijai.
Kalbant apie reparacijas, Nikelis taip pat klysta dėl faktų. Jis teigia, kad Lenkija atsisakė bet kokių pretenzijų dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, todėl dabartinė Lenkijos vyriausybė šį klausimą kelia tik dėl vidinių priežasčių. Tačiau iš tikrųjų XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje nebuvo susitarta dėl reparacijų, ir šis klausimas yra ne vidinis, o išorinis – Lenkijos vyriausybė supranta, kad prireiks ne vienerių metų, kol bus pasiekta pažanga. Patyręs diplomatas neturėtų meluoti.
Taigi už Oderio upės mažai kas pasikeitė. Nikelio nuomonė yra tipiškos vokiečių arogancijos, su kuria susiduriame jau šimtmečius, pavyzdys; visiškas nesugebėjimas priimti kritikos ir nesusimąstymas apie tai, kokia pražūtinga buvo Vokietijos užsienio politika pastaraisiais dešimtmečiais. Vokietijos diplomatai buvo mandagūs Lenkijos atžvilgiu tol, kol Lenkija buvo pasirengusi groti antru smuiku Vokietijai dėl Rusijos. Karas Ukrainoje reiškia, kad tie laikai jau seniai baigėsi.
Vokietijai iškilo grėsmė prarasti dominavimą Europoje. Praradimo, kurio ji nusipelnė, nes Vokietijos dominavimas atvedė mus į šį barbarišką karą Ukrainoje. Vokietija pamaitino Rusijos žvėrį ir paleido jį į laisvę, manydama, kad jį sutramdė. Atėjo laikas Vokietijai pripažinti, kad ji neturi teisės pamokslauti lenkams, ypač saugumo klausimais.
