Lietuvos Respublikos Konstitucija yra stiprus ir gerai sukonstruotas valstybės dokumentas. Ji buvo sukurta kaip demokratinės santvarkos pagrindas, aiškiai įtvirtinantis valdžių atskyrimo principą, piliečių teises ir laisves bei kiekvienos valdžios institucijos veiklos ribas. Ši struktūra nėra atsitiktinė – ji skirta apsaugoti valstybę nuo savivalės ir nuo ideologijų primetimo piliečiams.
Kol Konstitucija taikoma taip, kaip yra parašyta, esminių problemų nekyla. Problemos prasideda tada, kai Konstituciją ima interpretuoti tie, kurie tokios teisės neturi, kai Konstitucinis Teismas (KT) to „nepastebi“, arba kai pats KT per aiškinimus faktiškai ima kurti naujas konstitucines normas.
Pirmuoju atveju Konstitucijos pažeidimas ilgainiui tampa įsivaizduojama norma – visuomenė ima manyti, kad būtent taip Konstitucijoje ir yra parašyta.
Antruoju atveju per Konstitucijos aiškinimą įtvirtinamos normos, kurių Konstitucijos tekste apskritai nėra. Tokiu atveju nebe Konstitucija kontroliuoja valdžią, o jos aiškinimas tampa savarankiška galia, galinčia pakeisti Konstitucijos prasmę be tautos sprendimo ir be jokios demokratinės procedūros.
Dar viena problema kyla tuomet, kai akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujantys projektai nėra sustabdomi ankstyvoje stadijoje. Tokie įstatymai gali būti svarstomi, priimami ir pasirašomi, o visa valstybės sistema apsimeta, kad jokių problemų nėra.
Tokiose situacijose konstituciniai saugikliai nebeveikia tiesiogiai. KT pats nesiima iniciatyvos, o Konstitucijos apsauga tampa priklausoma nuo to, ar kas nors ryšis kreiptis. Net ir kreipimosi atveju lieka neaišku, ar sprendimas bus grindžiamas pačiu Konstitucijos tekstu, ar jau nuo jos raidės nutolusia interpretacija.
Kai Konstitucinis Teismas per interpretacijas įtvirtina normas, kurių Konstitucijos tekste nėra, jis faktiškai uzurpuoja konstitucinę galią.
Konstitucijoje aiškiai įtvirtintas valdžių atskyrimo principas veikia tol, kol kiekviena valdžia lieka savo kompetencijos ribose. Tačiau Konstitucijoje nėra numatyta mechanizmo, kuris užkirstų kelią akivaizdžiai antikonstitucinių sprendimų svarstymui ankstyvoje stadijoje, taip pat nėra mechanizmo, kuris numatytų atsakomybę KT teisėjams tais atvejais, kai Konstitucija sąmoningai interpretuojama prieš jos raidę.
KT kūrėjai akivaizdžiai nenumatė situacijos, kai institucija, skirta saugoti Konstituciją, pati ims ją perrašinėti per interpretacijas. Ilgą laiką ši spraga nebuvo matoma, nes buvo grindžiama prielaida, kad Konstitucinis Teismas visada veiks kaip valdžią ribojanti, o ne ją kurianti jėga.
Čia ypač išryškėja atsakomybės problema. Policininkai neplėšia bankų ne todėl, kad jiems trūktų galios, o todėl, kad egzistuoja asmeninė atsakomybė. KT teisėjams tokios asmeninės atsakomybės už konstitucinės galios peržengimą nenumatyta.
Paradoksalu, bet teisėjas gali netekti pareigų už asmeninį nusižengimą, tačiau už sprendimus, kurie lemia valstybės teisinę kryptį dešimtmečiams, realaus atsakomybės mechanizmo nėra.
Kai KT per interpretacijas įtvirtina normas, kurių Konstitucijos tekste nėra, jis faktiškai uzurpuoja konstitucinę galią. Skirtingai nei Seimas ar Tauta, jis neturi demokratinio mandato kurti naujas konstitucines normas, tačiau šiandien neegzistuoja joks veiksmingas mechanizmas, galintis tokį procesą sustabdyti.
Demokratinė valstybė remiasi principu, kad kiekviena galia turi ribas. Konstitucija šias ribas nustato aiškiai. Tačiau ten, kur baigiasi atviri pažeidimai ir prasideda tylus Konstitucijos perrašymas per aiškinimą, valstybė lieka be savisaugos mechanizmo.
Todėl esminis klausimas lieka atviras: ar demokratinė valstybė gali sau leisti institutą, kurio sprendimai lemia milijonų žmonių gyvenimus ir valstybės kryptį, tačiau kuriam netaikomi jokie realūs atsakomybės saugikliai? Jei atsakymas neigiamas, šios problemos ignoravimas tampa rizika pačiai konstitucinei santvarkai.
