Ispanijos socialistų darbininkų partijos (PSOE) būstinės Madride „Ferraz” salėse kabo plakatai su besišypsančiu Pedro Sánchezo veidu ir šūkiu Ahora si (liet. „Dabar – taip”).
Tačiau po sekmadienį, gegužės 28 d., vykusių administracinių rinkimų, kurie beveik visus regionus, įskaitant buvusias socialistų tvirtoves, tokias kaip Valensija ir Sevilija, atidavė dešiniosioms partijoms, nesėkmės, šie plakatai dabar yra skaudi ironija. Sánchezas, Ispanijos premjeras, kuris tikėjosi sukelti socialistinę revoliuciją, tapo našta partijai, kuri niekada jo nemėgo ir dabar yra pasirengusi išrašyti jam sąskaitą už šį baisų pralaimėjimą. Bandydamas išvengti dar didesnės žalos socialistams, Sanchezas nusprendė nedelsiant atsistatydinti ir liepos 23 d. sušaukti pirmalaikius visuotinius rinkimus.
Be abejo, premjeras pademonstravo didelį pasitikėjimą savimi, faktiškai prašydamas tautos surengti referendumą dėl jo vyriausybės. Tačiau jo pasitikėjimas savimi yra nepagrįstas. Administraciniai rinkimai reiškia, kad rinkėjai jį visiškai atmetė. Tai patvirtina ir liūdni rezultatai, kurie ištiko Sanchezo vyriausybės sąjungininkus, taip pat kairiąsias PSOE alternatyvas.
Komunistuojanti „Podemos” patyrė triuškinamą pralaimėjimą, kaip ir antroji ministro pirmininko pavaduotoja Yolanda Díaz, todėl Ispanijos kairiųjų ateitis tapo dar labiau neapibrėžta ir įtempta. Politikos analitikas, buvęs socialistų pareigūnų konsultantas Ignacio Varela tvirtina, kad po šio skaudaus pralaimėjimo Sanchezas nebegali kandidatuoti kituose parlamento rinkimuose. Didžioji balsų persvara už Liaudies partijos (PP) atstovę Isabellą Díaz Ayuso, Madrido merę ir tikrąją šio rinkimų turo nugalėtoją, premjerui skelbia dar griežtesnį nuosprendį. Ayuso buvo viena garsiausių Sanchezo kritikių jos partijoje.
„VOX” išsiplėtė nuo trijų tarybos narių Salt, Žironos mieste, iki 124 atstovų visose Katalonijos provincijų sostinėse. „VOX” generalinis sekretorius Ignacio Garriga pranešė, kad partija nuo 500 tarėjų Ispanijoje išaugo iki daugiau kaip 1 600. Partijai, priklausančiai Europos konservatorių ir reformistų (ECR) grupei (kurios pirmininkė yra Italijos premjerė Giorgia Meloni), lemta augti nacionaliniu lygmeniu.
Svarstydamas apie bendradarbiavimą su PP, A. Garriga sakė: „Mes laukiame ištiesę ranką”. Jis pabrėžė, kad vienintelis jiems rūpimas tikslas – atšaukti „Sančismo politiką”.
Jis pabrėžė, kad vienintelis jiems rūpimas tikslas – atšaukti „Sančismo politiką”.
„Atėjo laikas išmesti Sanchezą, ir mes ketiname atsiduoti šiam tikslui visu kūnu ir siela”, – sakė jis. Panašiai pareiškė ir Santiago Abascalis: „Tai ne reikalavimų, ultimatumų ar grubių žodžių diena”. „VOX” prezidentas patvirtino, kad ryšys tarp abiejų partijų jau užmegztas ir kad artimiausiomis dienomis jis susisieks su Feijóo. Jis pakartojo, kad padarys viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų suformuota politinė alternatyva kairiesiems, nors įspėjo, kad jo pasiūlymas jokiu būdu nėra tuščias čekis PP.
Paradoksalu, bet šis bendradarbiavimas yra viltis, į kurią įsikibę socialistai ir kairieji. S. Sanchezas teigia, kad balsavimas už PP atveria duris „kraštutinių dešiniųjų” valdančiajai koalicijai nacionaliniu lygmeniu, o tai vargu ar patiks centristams. Tačiau šis argumentas, kaip parodė administraciniai rinkimai, atrodo, kad Ispanijos rinkėjams jis vis mažiau patrauklus. Jų balsai rodo, kad jie labiau nori tikrai konservatyvios partijos, o ne nuosaikios linijos.
Pavyzdžiui, trejus metus vadovavęs dešiniųjų remiamai mažumos vyriausybei, PP atstovas Juanma Moreno 2022 m. iškėlė galimybę susivienyti su „VOX”, kad išlaikytų kontrolę, ir tada absoliučia balsų dauguma buvo perrinktas Andalūzijos regiono prezidentu.
Atrodo, kad socialistai dabar neturi kitos išeities, kaip tik sudaryti nelengvą sąjungą su „Podemos” ir kitomis kairiosiomis partijomis, kad pasipriešintų konservatorių pažangai. Tačiau Sanchezo sprendimas surengti pirmalaikius rinkimus dar labiau komplikuoja šį projektą. Nenuostabu, kad šiam žingsniui nepritarė socialistų lyderiai. Tačiau Sanchezas teigia, kad reikia šoko, norint pabandyti sustabdyti konservatorių bangą.
Liaudies partija įsitikinusi, kad gali atimti vyriausybę iš kairiųjų, tačiau abejoja, ar turėtų iš karto sudaryti sąjungą su „VOX”, ar žengti žingsnį po žingsnio. Viso to fone tvyro kita Europos Parlamento rinkimų banga. Europos liaudies partija (kuriai priklauso Ispanijos PP) rimtai svarsto galimybę sudaryti aljansą su Giorgia Meloni vadovaujama ECR. Tai galėtų suteikti aiškią ir tvirtą daugumą Europos dešiniesiems ir pakeisti jėgų pusiausvyrą Briuselyje. Todėl daugelis Europos lyderių, vadovaujami G. Meloni, su dideliu dėmesiu stebės kitą rinkimų turą Ispanijoje.
