Viltis yra tikėjimo dorybė, leidžianti džiaugtis būsimojo amžinojo gyvenimo vaizdiniu ir slėpiniu, leidžianti tikėtis to, ko kol kas nėra. Kai nėra net ženklų, kad tai galėtų būti. Kristina ir Mindaugas Pikūnai, XFM radijo laidos „Kartu saldu” vedėjai, dalinasi savo apmąstymais vilties santykiuose tema.
Kristina mano, kad viltis yra didžiulis santykių pastiprinimas: „Sakyčiau, kad šeimoms ir poroms puoselėjama viltis, kaip dorybė ir vertybė yra didžiulis pastiprinimas. Vilties akivaizdoje visi mūsų barniai, nesutarimai, iššūkiai ir nepasitenkinimai atrodo laikini dalykai, neverti per daug juos sureikšminti”.
Taip pat ji priduria: „Pasakymas pažiūrėkite į gyvenimo problemą, lyg iš paukščio skrydžio taip pat palydi į nesureikšminimą sunkumų, nes gali būti taip, kad viso gyvenimo kontekste, to kas šiandien atrodo nepakeliama, po keleto metų net nebeprisiminsime. Puoselėdami amžinybės viltį, nukreipiam žvilgsnį nuo savęs į mus ateityje, nuo laikino prie amžino“, – sako Kristina.
Ji duoda paprastą pavyzdį: „Pavyzdžiui, turiu numegztą megztinį ir jeigu pažiūrėtume į išvirkščią pusę, tai baisi makalynė siūlų, bet kai pasižiūri į gerąją pusę, pamatai, kad yra raštas. Galvoju, kad viskas priklauso, kaip mes pasižiūrime į savo gyvenimą”.
Mindaugas paaiškina: „Galime matyti iš savo vidinės pusės ir iš vidinės pusės jį vertiname, ir galime pasimesti. Kai pasižiūrime iš prekinės išvaizdos, mes galime pamatyti raštą. Aš galvoju, kai žiūrime į gyvenimą iš vienos pusės „iš apačios į viršų“ ir nėra trečios dimensijos, tiesiog yra dvimatė erdvė. Mums gali atrodyti labai painu ir neaišku. Jeigu atnešame į savo gyvenimą tikėjimu Dievu, tada pradedame matyti, kad yra prasmė didesnė“.
Jis klausia: „Ar viltis yra kvailių motina? Ar ji gimdo neatsakomybę, aplaidumą, nesirūpinimą, atmestinumą? Sakyčiau priešingai. Kol gyva laimingos, džiugios bendrystės viltis, mes stengiamės dėl savęs, dėl šeimos, dėl mylimųjų. Kai žmonės vienas kitam pasako, kad „jis jau beviltiškas“, tuomet nebematoma išeitis iš situacijos, nebetikima bendra ateitimi.
Štai Billo Gates ir jo žmonos Melindos pavyzdys. Viename interviu jie prisipažino, kad abudu jautėsi, kad priėjo pabaigą: „Mes, kad tęstume, turime tęsti kaip atskiri žmonės“. Dažnai santykiai nutrūksta, nes išgaruoja viltis eiti kartu.
Biblijoje, laiško Hebrajams autorius sako: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Čia susiejamas tikėjimas ir viltis. Svarbu pamatyti ir suprasti, kad pasitikėjimas siejamas su viltimi. Kai nėra pasitikėjimo ir nelieka tikėjimo kitu žmogumi, nelieka ir vilties, jog kažkas dar gali būti gerai“.
Santykiuose yra svarbus šaltinis
Iš kur semiamės vilties santykiuose? Yra keli šaltiniai. Pirmiausiai, tai pozityvus mąstymas, kai stengiuosi įžvelgti santykių ir partnerio privalumus, matau ir įgarsinu tai, kas santykiuose mane džiugina, kas man patinka, praktikuoju dėkingumą. Kitas vilties šaltinis esu aš pats ir mano sugebėjimai.
Žinau ir suvokiu, kad esu Dievo nuostabiai sukurtas, su gebėjimu mylėti ir puoselėti santykius. Taip pat turiu pagalbą – kitas poras, bendruomenę ir Šventosios Dvasios paraginimus, pamokymus, maldos šviesą, kuri padeda įveikti sunkumus jiems iškilus. Dar vienas vilties šaltinis – tai mano partneris. Tai Dievo dovana, kurią pasirinkau priimti. Ką man tai reiškia šiandien?
„Kad palaikytume viltį santykiuose, reikia nepamiršti, kad visi mes, žmonės, greit išsikrauname”. Jeigu neturime, kur pasikrauti, tai nėra šaltinio santykyje, kuris gali pakrauti energijos ir galima susidurti su bėda“, – teigia Mindaugas.
„Visu pirma, kad turėtume neišsenkantį šaltinį, reikia dėti viltis į Dievą“. (1 Tesalonikiečiams 2:19) Jeigu šiuo metu, mums senka vilties šaltinis ar pozityvumas gyvenime, tai ieškokime pas ką gerai pakrautos vilties baterijos ir iš jų užsikrėskime, persiimkime, mėgaukimės, pasidžiaukime už juos, ir tikiu, kad ji grįš pas mus“, – dalinasi Kristina.
Dievo palaikymas santykiuose
„Kai žmonės jaučiasi, jog santuokoje kažko trūksta, gal trūksta būtent Dievo? Dalyvaudamas mūsų gyvenimuose Dievas ne tik suteikia amžinybės viltį, bet ir viltį, kad mūsų gyvenimas nėra atsitiktinumas, pasekmė mums nepavaldžių aplinkybių. Dievas ateina ir kaip tvirtas santykių dalyvis, neatimdamas iš mūsų tarpusavio santykių, bet juos sutvirtindamas ir suteikdamas prasmės, tvirtumo“, – įsitikinęs Mindaugas.
Štai keletas pasiūlymų, kas gali padėti neprarasti vilties:
Įkvėpimo ieškojimas. Mes turime ieškoti įkvėpimo ir žinoti, iš kur galima gauti santykiams palaikyti.
Pasitikėjimas Dievo žodžiu. Kokį Jėzų apreikštą matome Dievo žodyje ir kokius patarimus ar įžvalgas randame Biblijoje užrašytas. Mes turėtume pasitikėti, jog tai nėra mintis, nuomonė, pasiūlymas. Tai yra pažadas ir patikimas mokymas, kuriuo galime pasitikėti ir kada pasitikėjimą padedi į Dievo žodį arba į Dievą, įtampa mažėja, jog viskas nuo tavęs priklauso. Kad Dievas, būdamas tavo aktyvus santykių dalyvis, Jis išpildys pusę savo pažado.
„Pavyzdžiui, kad ir mudviem dėl kažko nesutariant, susiginčijus ar apsipykus, kažkam pirmam pradėti taisyti santykius – be galo sunku. Ir tuomet, aš kreipiuosi į Dievą. Žinau, kad man per sunku pirmai eiti taisyti santykius. Aš prašau Dievo, kad siųstų Šventąją Dvasią ir kad tarp mūsų būtų atstatyta taika. Neįsivaizduoju ką daryčiau, neturėdama tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu“, – atvirauja Kristina.
Patarimai, kaip puoselėti viltį
Pirmiausia, viskas prasideda nuo mūsų pačių. Galbūt geriausiai, kaip galime vaikus mokyti vilties arba viltingų santykių, tai patiems praktikuoti viltį. Negali pasakyti vaikui „patikėk labiau ir viskas išsispręs“. Šie žodžiai gali padėti, bet gali būti numesti ir vaikui tenka kaip sulaužytą žaislą, bandyti sudėlioti ir viltis, kad viskas bus gerai. Geriausiai yra matoma pačiuose tėvuose ir mes, turėtume kalbėti, iš kur ateina mūsų viltis.
„Santykiuose puoselėjant viltį, svarbu nebijoti savęs padrąsinti: tau pavyks, tu gali, viskas čia gerai, čia ne viskas nuo tavęs priklausė. Ieškokime būdų, kaip mes galėtume save padrąsinti“, – užbaigia Mindaugas.
