Dalinamės Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo pamokslu, sakytu Krizmos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje balandžio 6 d.
„Dievo Dvasia ant manęs, kadangi mane Viešpats yra patepęs“ (Iz 61, 1).
Pateptasis – tai ne tik Jėzus apibūdinimas, tai yra pagrindinis Jo titulas. Kristus graikiškai reiškia pateptasis. Mesijas hebrajiškai reiškia pateptasis. Ir jis pats prisistato kaip tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia. Nuo Senojo Testamento laikų aliejais patepami kunigai, pranašai ir karaliai. Jie yra paskirti ir įgalinti vykdyti Dievo jiems suteiktą misiją.
Šiandien šventinsim aliejus, kad turėtume įrankius teikti sakramentus Dievo tautai. Bet tas įgalinimas yra ir perkeltinis. Aliejais bus patepamas Anglijoje karalius Karolis III gegužės mėnesį. Tie aliejai, kurie bus naudojami karūnacijoje, specialiai buvo pašventinti graikų ortodoksų ir anglikonų vyskupų Kristaus kape Jeruzalėje.
Aliejai yra skirti įgalinti mus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Dievo valią. Kaip Jėzus, kuris atėjo vykdyti Tėvo valią, o ne savąją. Dievas nuo seno naudoja įvairius įrankius, kad mes, kaip bendradarbiai, galėtume įvykdyti misiją, kuri mums yra suteikta.
Sakramentams naudojama duona ir vynas, aliejus ir vanduo. Bet svarbiausia – tai yra Šventosios Dvasios veikimas, kuris perkeičia duoną ir vyną. Perkeičia ir įgalina mus pačius. Krikštu žmogus yra perkeistas tapti Dievo vaiku. Kunigystės šventimuose, rankų uždėjime, maldoje, aliejų patepime mes buvome perkeisti būti Dievo kunigais, vykdyti labai ypatingą misiją – vesti Dievo tautą ir kartu su ja keliauti Dievo karalystės link. Esame paženklinti ir įgalinti.
Eucharistinėje maldoje kartojasi frazė „Šventosios Dvasios galia“. Ta galia graikų kalboje yra dynamis (gr. δύναμις), šį žodį mes geriau žinome savo kalba kaip „dinamitas“ – sprogimo galia. Mes pamirštame, kad mes ją nešame viduje. Visi krikščionys, bet ypatingu būdu – kunigai. Tas patepimas, kurį mes gavome – mus perkeitė.
Žinome tris Sakramentus, kurie palieka neišdildomą žymę – krikštas, sutvirtinimas ir kunigystė. Jie yra mums skirti, kad mes eitume šventumo keliu ir vestume Dievo tautą šventumo keliu. Būtina, kad nepamirštume, jog tuo keliu eidami (kaip išgyvensime per ateinančias dienas), mes irgi nešame mums suteiktą kryžių, mes nešame kartu su Jėzumi jo kryžių. Negalime pamiršti, kad mes tai darome ir tą galią nešame moliniuose induose – mūsų žmogiškume ir mūsų silpnume. Mums reikia tų pačių Sakramentų, kuriuos teikiame kitiems, kad liktume ištikimi savo pašaukime.
Šiose Mišiose neužilgo atnaujinsime kunigystės pažadus. Tą darome nešdami ir savo nuodėmes, savo neištikimybes kelyje, kuriuo einame. Ir mes nesame pirmi. Šį vakarą, paskutinės vakarienės Mišiose, prisiminsime didžiulę išdavystę, kurią padarė vienas iš apaštalų – Judas. Atsiminsime, kaip Petras iš baimės išsižadėjo paties Jėzaus. Bet Jis nepalieka mūsų vienų.
Kaip ir Petrui po Prisikėlimo Jėzus užduoda klausimą „ar mane myli“, taip ir šiandien, atsiliepdami į mūsų kunigystės pažadų klausimus, savo noru išreiškiame: taip, Jėzau, tu žinai, kad aš tave myliu – nepaisant savo klaidų, savo silpnumų. Ir tuo pačiu mūsų santykis su Juo keičiasi. Pora santuokoje kasdien atnaujina pasiryžimą vienas kitam nepaisant sunkumų, bet jų tarpusavio meilė keičiasi metai iš metų. Taip ir mes einame kunigystės kelyje. Mūsų santykis su Jėzumi irgi keičiasi, auga, gilėja.
Atnaujinant pažadus šiandien – mums vienas iš svarbių priminimų, kad ne tik mes sakome Jėzui: žinai, kad aš tave myliu, – bet ir Jis primena mums, kad Jis mus myli, kad Jis mus pasirinko šiai misijai pagal savo valią, o mes sutikome eiti tuo keliu. Ir aš kaip jūsų vyskupas noriu šiandien dar kartą jums padėkoti, kad nežiūrint sunkumų, nežiūrint nuovargio, kas dieną atsikeliate ir pasakote Jėzui „Taip“. Toliau tarnausiu, nes, Viešpatie, žinai, kad tave myliu.
Klausimų šiandien mažiau nei šventimų dieną: ar norite atnaujinti, ar norite dar labiau susivienyti su Viešpačiu Jėzumi? Jis traukia mus vis giliau į santykį su Juo. Tai, kas buvo pasakyta apaštalams per paskutinę vakarienę, yra taikoma ir mums: Jus aš draugais vadinu.
Mes esame kviečiami ne tik būti tarnais, mes esame kviečiami būti artimais Jėzaus draugais. Tai reiškia, su juo kasdien nešti kryžiaus naštą, bet kartu nenuleisti akių nuo Prisikėlusiojo šlovės spindesio ir jo mums teikiamos ramybės.
Santykis su Jėzumi yra pirmas dalykas, o tai, ką mes darome Dievo tautai – yra antrasis: aukoti Mišias, kitas pamaldas, skelbti Dievo žodį, nuoširdžiai rūpintis sielomis sekant Kristaus pavyzdžiu.
Iš artimo santykio per maldos gyvenimą esame kviečiami drąsiai žengti į dvasinės kovos lauką ir rūpintis sužeistaisiais, dažnai karo lauko ligoninės sąlygomis, kaip mini Šventasis Tėvas. Būti, kaip giedosime prefacijoje, pasiruošę gyvybę už Kristų ir žmonių išganymą atiduoti. Tą mes pasižadėjom savo kunigystės šventimų dieną, tą mes atnaujiname ir šiandien.
Patepti būti kunigais, aukojančiais auką, ir patys būdami ta auka, užtardami maldoje ir teikdami sakramentus. Mes patepti būti pranašais, mokytojais, Dievo Karalystės šaukliais. Mes esame patepti tarnauti.
Šiomis dienomis išgyvensime naujai Velykų slėpinį ir tai mums primins, kad giliausioje tamsoje negalime pamiršti, kad Šviesa nugali. Kad Šviesa nugalėjo tamsą, kad Kristus nugalėjo mirtį ir duoda jėgų Šventosios Dvasios galia vykdyti mums patikėtą krikščionio ir kunigo misiją. Atverkime savo širdis, kad Viešpaties dvasia ir jo galia atnaujintų mūsų kunigystę šiandien. Ir atnaujintų Šventosios Dvasios veikimu kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris mus pašaukė, patepė ir siunčia į šį pasaulį, kad Jis galėtų visą pasaulį išgelbėti. Amen.
