Visą mėnesį Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje veikė paroda, skirta vitražų meistro Kazio Morkūno 100-ųjų gimimo metinių sukakties proga, kvietusi artimiau susipažinti su profesoriaus gyvenimo ir kūrybos keliu. Ją parengė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Laura Kupčinskienė, panaudodama nuotraukas ir faktus, kuriuos pateikė kūrėjo dukra architektė Jūratė Morkūnaitė.
Vieno sekmadienio vidudienį, po šv. Mišių, kurias prelatas Vytautas Gustaitis aukojo už a. a. Kazį Morkūną (1925 03 04–2014 01 22) ir Morkūnų giminę, tarpais skambant parapijos vaikų giesmėms (ugdo vienuolė Daiva ), buvo pristatyta ši paroda. Prisiminimais apie kūrėją pasidalino prel. V. Gustaitis, dukra Jūratė Morkūnaitė, buvusi studentė Danutė Kanevičienė.
Nuo pavasario jubiliato gimtadienių minėjimų būta ir Vilniuje, ir jo gimtuose Žiežmariuose (Kaišiadorių r.) bei kitur. O kad žymus menininkas, apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, kitais vyriausybiniais ženklais, Kaišiadorių rajono garbės pilietis minėtas ir Vilkaviškyje – tai esanti rimta ir jautri priežastis. Mat atstatytos ir 1998 metais konsekruotos Katedros langus puošia Kazio Morkūno sukurti vitražai – 27 vitražų ansamblis. Kaip jis pats ne kartą yra sakęs, o ir šįkart buvo prisiminta, jog vitražų kūrimas Vilkaviškio Katedrai buvo pirmas jo prisilietimas prie sakraliųjų objektų.
Suvedė statybos
Prel. V. Gustaitis, kuriam būnant Vilkaviškio dekanu ir klebonu teko rūpintis atstatoma Katedra, mena, kaip atkūrus Lietuvos nepriklausomybę su vyskupu Juozu Žemaičiu MIC vyko į JAV iš išeivijos rinkti lėšų Katedrai statyti. Didžiausią auką – 10 tūkst. dolerių paaukojo tuomet Los Andžele gyvenęs kunigas Vincas Jonas Bartuška (1917 09 21–1942 05 10–2010 04 29) ir perspėjo pinigus panaudoti ne cementui ar plytoms, o vitražams. Prelatas prisiminė, kaip architektas Nasvytis nusistebėjo: „Ką jūs, dekane, Katedros sienų dar nėra, o jūs apie vitražus…“ Tačiau jis supažindino su profesoriumi K. Morkūnu. Dekanas šiam paaiškino, kokia tema norintis vitražų – siužetų iš Marijos gyvenimo. Kai profesorius parodė eskizus, nelabai patikę, tačiau iškart patikęs spalvų derinys, kaip jos suskamba kūryboje, tai ir pakvietė jį kurti vitražus Katedrai.
Prelatas šešerius metus bendravo su kūrėju, matydavo sunkiomis sąlygomis dirbantį prie gimstančių vitražų. „Tai buvo paprastumo, bet ne prastumo įsikūnijimas. Vertino savo darbą, buvo principingas žmogus, mokėjo kalbėtis, derėtis. Dirbtuvėse vaišindavo savo firmine profesorine kava“. Draugystė su prof. K. Morkūnu tęsėsi ir toliau“, – prisiminė prel. V. Gustaitis.
Jautė didžiulę atsakomybę
Ruošiantis švęsti Vilkaviškio Katedros konsekracijos dešimties metų sukaktį prof. K. Morkūnas viename iš susitikimų su Vilkaviškio visuomene paklaustas, kokie prisiminimai atgyja pagalvojus apie Vilkaviškio Katedrą, atskleidė savo silpnybę: ten, kur būną jo darbai, pradžioje visada baiminasi užeiti, nes atrodo, kad kažką negerai, ne taip padaręs. O po to plačiai nusišypsojęs pasakė: „Po kiek laiko pasižiūriu ir pamatau, jog visai neblogai padariau…“
„Katedros vitražų kūrimas man buvo pirmasis išbandymas po valstybinių užsakymų. Bažnyčiai kūriau pirmąkart, todėl jaučiau didžiulę atsakomybę. Vilkaviškio bažnyčia – klasikinio stiliaus, o klasika „nemėgsta“ vitražų. Jei galėčiau, kai kuriuos vitražus išimčiau ir „išvalyčiau“, nes juose yra tam tikros painiavos.
Kuriant buvo nuostabu bendrauti su klebonu prel. V. Gustaičiu, nes jis žinojo, ko nori, buvo aiški tema ir gairės – Dievo Motinos Marijos gyvenimas. O man kaip „aktoriui“ reikėjo gerai atlikti savo rolę. Aš pats siūlydavau Marijos gyvenimo scenas, o klebonas pritardavo – esminių prieštaravimų nebuvo.
Mano nuomone, labiausiai pavyko presbiterijos vitražai. Pirma, geriau pagavau ritmiką, antra, panaudojau daug mėlynos spalvos, kuri vizualiai pailgina katedrą, – sakė vitražų meistras ir pasiūlė, jei tuo netikime, gerai patiems įsižiūrėti“, – rašė Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“ (2008 05 30).
Susitikimų trupiniai
Vitražų meistro kūryba pagarsinta ir aptarta įvairių autorių ir įvairiuose leidiniuose. Bet rengiant šį tekstą „iššoko“ svetainėje „Meno bangos“ publikuojamas Danutės Zovienės tekstas „Maestro Kazys Morkūnas: punktyriški susitikimai“, kuriame įdėta taikli mintis: „Nors dailininkas išėjo Anapilin prieš vienuolika metų, susitikimai vis dar vyksta. Tiesa, jau tik su jo kūriniais (…). Vienas įsimintinas susitikimas su Kazio Morkūno kūryba nukelia į 1996-uosius. Tuomet kartu su Europos Tarybos Kultūros kelių programos „Baroko kelias Lietuvoje“ dalyviais teko laimė aplankyti įvairias baroko architektūros bažnyčias. Vilkaviškyje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje išvydome ką tik sumontuotus Morkūno vitražus.
Kurti vitražus bažnyčiai, kur, pasak dailininko, ir yra jų tikroji vieta, buvo jo viso gyvenimo svajonė. Svajonė, kuri išsipildė tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet Morkūnas jau buvo brandus kūrėjas, įkopęs į septintą dešimtį. Tačiau kupinas jėgų ir sumanymų, kuriuos įgyvendino ne tik Vilkaviškio Katedroje, bet ir Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008–2011). Tiesa, dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių ne visus sumanymus sakralinėse erdvėse pavyko įgyvendinti – eskizuose ir parengiamuosiuose kartonuose liko didžiulis 800 kv/m projektas Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikai, prie kurio dailininkas dirbo kelerius metus (apie tai dailininkas vaizdžiai pasakoja dokumentiniame filme „Kazys Morkūnas“, iš ciklo „Menininkų portretai“, aut. Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius, 1998).
Sakralinių pastatų vitražuose K. Morkūnas nuosekliai plėtojo krikščionybės temą: Vilkaviškio Katedroje – tai scenos iš Švč. Mergelės Marijos gyvenimo, Utenos bažnyčioje – Kryžiaus kelio istorija. Utenos bažnyčios vitražai, kuriuos dailininkas vadino savo testamentu, unikalūs dviem aspektais: viena vertus, tai analogų Lietuvoje neturintis pavyzdys, kai Kryžiaus kelias įprasminamas ne tapybinėse ar skulptūrinėse kompozicijose, o vitražuose; antra vertus – dvimačių ir erdvinių vitražų jungtis. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, „Utenos bažnyčioje stipriausias traukos centras – erdvinis altorius, kuriame pavaizduotas prisikėlęs Kristus, laiminantis žmones, o virš jo – simbolinė Dievo Apvaizdos akis“ („Dailė“, 2012/1). Erdviniai vitražai, vaizduojantys angelus, įkomponuoti ir presbiterijos languose. Prasmingai pasirinktos vitražų spalvos: jeigu Vilkaviškio Katedroje dominuoja mėlyna, bažnytinėje dailėje tradiciškai siejama su Mergelės Marijos įvaizdžiu, tai Utenos bažnyčioje – Kristaus kančią ir prisikėlimą įprasmina raudonos ir baltos santykiai.“
Iš mažo miestelio – į meno kelią
Vilkaviškio Katedroje eksponuotos parodos stenduose – glausta informacija priminė, kad vienas produktyviausių ir brandžiausių Lietuvos vitražo meistrų per daugiau kaip 60 metų aktyvios kūrybos sukūręs itin daug reikšmingų kūrinių: erdvinius vitražus Monrealio Pasaulinėje parodoje (1967 m.), Osakos Pasaulinėje parodoje (1970 m.), „Saulės mūšį“ (1986 m.), vieną didžiausių vitražų Lietuvoje – Seimo I rūmų vitražą „Šventė“ ir t. t.
K. Morkūnas gimė Žiežmariuose, jo tėvai Jonas ir Anelė buvo ūkininkai, turėjo 27 ha dirbamos žemės. Kazys buvo jauniausias sūnus septynių vaikų šeimoje. Mokėsi Žiežmarių pradžios mokykloje, nuo 1939 metų – Kaišiadorių gimnazijoje. Čia lankė dailės ir kraštotyros būrelius, vaidino mokyklos spektakliuose. 1946–1951 metais studijavo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje. 1952 metais baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), vitražo meno mokėsi pas Stasį Ušinską. Nuo 1953 iki 2009 metų dėstė piešimą dailės institute. Nuo 1976 metų – profesorius, piešimo katedros vedėjas.
Nuo mažų dienų K. Morkūnas piešė gamtą, arklius, ulonus. Augdamas ūkininkų šeimoje kasdien matė arklius. Žirgas jam visą laiką buvo svarbus motyvas kūryboje. 1953 m. vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė eksperimentinį vitražą iš kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių. Ankstyvojo laikotarpio vitražams būdingas realistinis piešinys su ornamentais. Nuo septintojo dešimtmečio naudojo luitinį stiklą, sujungtą su betonu, derino įvairias stiklo faktūras…
Vilkaviškiečiams apie tėvelį kalbėjusi dukra Jūratė nedaugžodžiavo: palikimas didelis, buvo be galo darbštus, netausojo savo jėgų. Didžiausias hobi ir atsipalaidavimas, atgaiva buvo žvejyba, daugiausia prie Aukštaitijos ežerų.
Apie žmoniškuosius santykius
K. Morkūno gyvenimo moto – gyventi taip, kad liktų kuo mažiau priekaištų (be jų neįmanoma). Nekreipti dėmesio, jei kam nepatinka, kad per ilgai gyvenama ar per daug dirbama. Stengtis kuo mažiau kalbėti apie savo darbus…
Nebaigtus jo darbus tęsė mokiniai-studentai, kurių turėjo gausybę ir kurių širdyse pasiliko šilčiausi bendrystėje patirti jausmai. Kaip rašė „Kaišiadorių aidai“, viena iš jo mokinių, Dovilė Tomkutė, yra sakiusi, kad dėstytojas K. Morkūnas turbūt buvo tas žmogus, kuris suformavo mūsų pasaulėžiūrą, kas turi būti menininkas, koks jis turi būti, kaip jis turi atstovauti sau, savo kūrybai, kaip jis turi elgtis, kaip jis turi bendrauti tiek su studentais, tiek apskritai su žmonėmis, kurie jo kūrybą priima ir kuriems jo kūryba yra skirta. Ji mena, kad dėstytojas į studiją visada įeidavo pasitempęs, dėvintis kostiumą, ryšintis kaklaraištį. Studentus vadindavo pagarbiai „Jūs“, mokėjo labai gražiai, nepažemindamas studento, išreikšti gerąsias ir paskatinti gerąsias jo kūrybos puses, labai atsargiai, taktiškai pamokydamas, vedė studentus tuo sudėtingu – dailės – keliu.
Pagerbtas gimtinėje
Darbai patys kalba už meistrą. Jo vitražai pasklidę po visą Lietuvą. Jų yra ir gimtajame krašte – jie puošia Kaišiadorių kultūros centrą ir Kaišiadorių partizanų koplyčią. Tačiau Žiežmariuose nėra nė vieno. Giminaičiai mena, jog vitražų norėjo bažnyčioje palikti, iš savo lėšų padaryti, bet nė vienam klebonui tai nerūpėję…
Vilkaviškiui rūpėjo. Ir jau trečias dešimtmetis, kai ir be saulės spindulių pro spalvotus vitražo stiklus šventovė nušviesta dangiškų spalvų.
Savo kūrybiško sūnaus Žiežmarių kraštas neužmiršo. Šiemet vasario 20 dienos Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos posėdyje priimtas nutarimas kraštiečiui, iš Žiežmarių kilusiam garsiam menininkui vitražistui Kaziui Morkūnui suteikti Kaišiadorių garbės piliečio vardą.
O iškilmių data pasirinkta Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės diena. Iškilmės vyko Žiežmariuose. Buvo surengta meistro mokinių darbų paroda, Žiežmarių kultūros centrą papuošė K. Morkūno darbai. Salėje garbingiausioje vietoje sėdėjo dukra Jūratė, dalyvavo giminės, bičiuliai. Dukra atsiėmė ir tėveliui skirtas regalijas. Menininko 100-ojo jubiliejaus minėjimas buvo įsimintina šventė visai bendruomenei ir svečiams.
