Liepos 3 d. Viešpaties angelo maldos susitikime Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus pratęsė įžvalgas apie dienos Evangeliją, komentuotą ryto Mišiose su kongiečių bendruomene. Viešpats pirma savęs siunčia mokinius ir siunčia po du. O mums gali pasirodyti, kad patogiau po vieną – jei vienas susirgs ar pavargs, bus priverstas sustoti ir kitas. Daug dalykų lengviau išspręsti esant vienam.
„Tačiau Jėzus taip nemano“, – sakė popiežius. – „Paklauskime savęs: kokia šio Viešpaties pasirinkimo priežastis?“
Mokinių užduotis – eiti į kaimus ir parengti žmones priimti Jėzų. Mokiniams Jėzus kalba ne tiek, ką jie turi sakyti, kiek apie tai, kokie jie turi būti: apie jų liudijimą, o ne apie žodžius. Jėzus mokinius vadina darbininkais ir pirmasis konkretus darbas: eiti po du. Nes pirmiausia Evangeliją skelbia pats mokinių gyvenimas – ne jų konkurencija, stengiantis atimti žodį vienas iš kito, o mokėjimas būti drauge, tarpusavio pagarba, bendras rėmimasis Mokytoju, nesiekiant įrodinėti savo pranašumo prieš kitus.
Galima parengti puikiausius pastoracinius planus, įgyvendinti gerai parengtus projektus, suplanuoti iki smulkmenų. Galima sukviesti minias ir turėti daug priemonių, bet jei nebus broliškumo, misija nepasistūmės į priekį, pabrėžė popiežius Pranciškus.
Galima sukviesti minias ir turėti daug priemonių, bet jei nebus broliškumo, misija nepasistūmės į priekį, pabrėžė popiežius.
Šventasis Tėvas papasakojo apie misionierių, kuris į Afriką išvyko su kitu broliu, bet vėliau atsiskyrė nuo jo ir, apsistojęs viename kaime, sėkmingai įvykdė daug projektų bendruomenės labui. Viskas veikė, kol vieną dieną misionierių sukrėtė suvokimas, kad jo gyvenimas yra tarsi neblogo verslininko, nuolat statybų aikštelėse, su pluoštu sąskaitų rankose. Tada jis paliko visus darbus kitiems ir prisijungė prie brolio, nuo kurio anksčiau buvo atsiskyręs. Jis suprato, kodėl Viešpats mokinius siuntė po du: evangelizavimo misija nėra individualus aktyvizmas ir kažko darymas, bet broliškos meilės liudijimas, taip pat ir tuose sunkumuose, kurie kyla iš buvimo ir gyvenimo kartu.
Tad kaip nešame gerąją Evangelijos naujieną kitiems? Broliškai ar pagal pasaulio pavyzdį, konkuruodami, siekdami tik veiksmingumo? Ar sugebame bendradarbiauti, ar mokame priimti sprendimus kartu, nuoširdžiai gerbdami aplinkinius ir atsižvelgdami į jų požiūrį? Iš tiesų, paties mokinio gyvenimas visų pirma leidžia parodyti Mokytojo gyvenimą ir skelbti jį kitiems. „Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, temoko mus broliškumo liudijimu parengti kelią Viešpačiui“, – sakė popiežius.
Šv. Mišios pagal vadinamąsias kongietiškas apeigas
„Dažnai manome, kad mūsų bažnytinės iniciatyvos gerai neveikia, nes mums trūksta struktūrų, pinigų ir priemonių: tai netiesa. Tai paneigia pats Jėzus“, – sakė popiežius Pranciškus liepos 3 d. Mišių su kongiečių bendruomene homilijoje. Šios Mišios surengtos vietoj šiomis dienomis turėjusios vykti, bet dėl sveikatos motyvų nukeltos kelionės į Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną.
Šventosios Mišios buvo aukojamos pagal vadinamąsias kongietiškas apeigas, naudojantis Romos Mišiolu Zairo vyskupijoms – iki šiol vieninteliu tam tikram geografiniam, istoriniam ir kultūriniam kontekstui adaptuotu Romos Mišiolu. Giesmes giedojo kongiečių choras.
Popiežius pasakė homiliją, tačiau pagrindinis apeigų vadovas buvo arkivyskupas Paulas Gallagheris, Vatikano santykių su valstybėmis valstybės sekretorius. Galima pridurti, kad tuo metu, kai vyko Mišios Vatikane, daug kur jos buvo aukojamos ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, įskaitant Mišias krašto sostinėje Kinšasoje, kurioms vadovavo popiežiaus pasiuntinys kardinolas Pietro Parolinas.
Šventasis Tėvas homilijoje kalbėjo apie dienos Evangelijos skaitinį ir 72 mokinių išsiuntimą į misiją (žr. Lk 10). Jis pakvietė sugrįžti prie misijos esmės ir paprastumo. Kodėl būtent misija? Nes tas, kuris iš tiesų priima Jėzų, pradeda jausti, kad turi elgtis kaip tas, kuris paliko dangų, kad mums tarnautų žemėje, išeiti iš savęs, yra spiriamas išeiti iš vidutiniškumo, apsiskaičiavimų ir patogumų. Kai kas galėtų pasakyti: „Nežinau kaip, nesugebėsiu“.
Tačiau šio sekmadienio Evangelija apie mokinių siuntimą į misiją, nepaisant to, kad jie nebuvo itin pasirengę ar praleidę daug laiko su Jėzumi, atkreipia dėmesį į tai, ką popiežius pavadino misijos staigmenomis.
Pirmoji staigmena susijusi su pasirengimu misijai, misijos priemonėmis. Paprastai vykdami į nepažįstamą vietą stengiamės pasiimti svarbiausius daiktus. O Jėzus sako: „Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo“. Jokio bagažo, kuris teiktų saugumą.
Dažnai manome, kad mūsų bažnytinės iniciatyvos gerai neveikia, nes mums trūksta struktūrų, pinigų ir priemonių: tai netiesa.
„Dažnai manome, kad mūsų bažnytinės iniciatyvos gerai neveikia, nes mums trūksta struktūrų, pinigų ir priemonių: tai netiesa. Tai paneigia pats Jėzus. Broliai, seserys, nepasitikėkime turtais ir nebijokime savo neturto, žmogiško ir materialaus. Kuo labiau esame laisvi ir paprasti, maži ir nuolankūs, tuo labiau Šventoji Dvasia gali veikti ir per mūsų misiją daryti nuostabius dalykus“, – sakė popiežius. Kristus pasiuntė mokinius po du. Jam reikalingiausias dalykas misijoje yra ne krepšys, o brolis. Misijoje visada esame kartu su kitais, nes be bendrystės nėra ir misijos, taip pat nėra skelbimo be rūpesčio kitu ir jo poreikiais.
Antroji staigmena yra misijos žinia. Kartais atrodo, kad rengdamiesi skelbimui turime labai daug ko išmokti, parengti įtikinamas ir gerai suręstas kalbas. O Jėzus išskiria tik du labai paprastus dalykus. Vienas: tik įžengus pasakyti – „ramybė šiems namams“. Viešpats prašo prisistatyti taikos pasiuntiniais, nes jis pats yra taika ir jo mokinys turi būti taikos nešėjas.
„Broli, sese, taika prasideda nuo mūsų, nuo tavęs ir manęs, nuo kiekvieno žmogaus širdies“, – pasakė Pranciškus, melsdamas, kad įveiktume pyktį, nesveikus prisirišimus, panieką kitiems, godumui, dviveidiškumą. Gera sutikti ramius ir taikius žmones. Norėtume, kad mūsų artimieji ir kaimynai būtų tokie. Bet turime pradėti nuo savęs.
„Jums prisiartino Dievo karalystė!“: kita misijos žinia, kurią turime perduoti, yra tai, kad Dievas yra arti, su mumis, yra visų Tėvas ir nori, kad elgtumės vienas su kitu kaip su broliu arba seserimi.
„Jei gyvensime tokioje perspektyvoje, pasaulis bus nebe mūšio laukas, bet taikos sodas. Istorija bus ne lenktynės, o bendra piligrimystė. Prisiminkime, kad tam nereikia didingų kalbų: pakanka kelių žodžių, bet reikia daug liudijimo gyvenimo“, – sakė popiežius Pranciškus.
Trečioji misijos staigmena – mūsų elgesio stilius. Jėzus mokinius siunčia „lyg avinėlius tarp vilkų“, priešingai pasaulio logikai, kuri skatina dominuoti. Tai reiškia ne būti naiviam, bet viršenybės, godumo, galios, savinimosi instinktų atmetimą. „Lyg avinėlius“ – nepuolant kitų, liekant kaimenėje su kitais, jaučiantis saugiai, nes esame su Ganytoju, o ne dėl to, kad esame stiprūs, arogantiški, godūs daiktų ir pinigų.
„Jėzaus mokinys atmeta prievartą, niekam nekenkia ir visus myli. O jei jam atrodo, kad tai pralaimi, jis žvelgia į savo Ganytoją, Jėzų, Dievo Avinėlį, kuris nugalėjo pasaulį ant kryžiaus“, – sakė popiežius, kviesdamas visus save paklausti, ar gyvename lyg avinėliai, kaip mokė Jėzus, ar lyg vilkai, kaip moko pasaulio dvasia, kurstanti karus?
„Moto azalí na matói ma koyóka…(„Kas turi ausis, teklauso)“, – kongietiška formule užbaigė homiliją popiežius.
