Po karjeros Holivudo Doloresa Hart pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą benediktinių vienuolyne.
Gimusi 1938 m. Čikagoje, (jos tikrasis vardas Doloresa Hicks) D. Hart vaidino filmuose su tokiomis didžiosiomis Amerikos žvaigždėmis kaip Marlonas Brando ir Elvis Preslis, dirbo su garsiais prodiuseriais, tarp jų – Alfredu Hičkoku.
Didžiajame ekrane ji pasirodė kartu su Elviu Presliu filmuose „Mylinti tave” (Loving You) ir „Karalius Kreolas” (King Creole), ji taip pat vaidino kartu su Marlonu Brando ir kitomis Holivudo garsenybėmis, kurias atpažįstame ir šiandien. Per penkerius metus ji suvaidino dešimtyje filmų.
Tačiau žvaigždė savo sėkmę siejo su pamaldumu.
Jos maldos gyvenimas niekada nenutrūko, nepaisant daugybės veiklų Holivude, pavyzdžiui, prieš filmavimus ji dažnai eidavo į Mišias 6 val. ryto.
Šiuo laikotarpiu ji taip pat rado atgaivos vietą, kur tarp filmavimų galėdavo pasikrauti jėgų ir atsikvėpti nuo prožektorių šviesos – benediktinių vienuolyną Konektikute.
Būtent filmavimo metu jai teko garbė pabendrauti su popiežiumi Jonu XXIII, ir šis susitikimas paskatino jos troškimą tapti vienuole.
1961 m. filmuojant filmą „Pranciškus Asyžietis” (Francis of Assisi) Hart susipažino su tuomečiu popiežiumi Jonu XXIII. Kai ji prisistatė jam kaip aktorė, atliekanti šventosios Klaros iš Asyžiaus vaidmenį, popiežius atsakė: „Ne, tu ir esi Klara.” Šie žodžiai stipriai paveikė aktorę, kuri juos suprato kaip ženklą keisti savo gyvenimą ir priartėti prie vienuolinio idealo.
Vis tik po kelionės į Romą, nepaisydama šio įvykio, ji grįžo prie savo, kaip kino žvaigždės, gyvenimo.
Tuo metu Hart buvo užmezgusi santykius, kurie, atrodė, turėjo vesti į santuoką. Tačiau po dvejų metų, 1963-iaisiais, likus keliems mėnesiams iki vestuvių datos, ji staiga nutraukė sužadėtuves. Tais pačiais metais, būdama 24 metų, visų nuostabai, ji įstojo į benediktinių vienuolyną Konektikute.
Nors ji nutraukė sužadėtuves su Los Andželo architektu Donu Robinsonu (1933 m. balandžio 16 d. – 2011 m. lapkričio 29 d.), jie liko artimi draugai. Kai ji prisipažino jį mylinti, Robinsonas atsakė: „Meilė nebūtinai turi baigtis prie altoriaus”. Jis niekada nesusituokė ir iki pat mirties kasmet per Kalėdas ir Velykas lankė ją abatijoje Konektikute.
Jai palikus Holivudą ir pasirinkus vienuolės gyvenimą, bulvariniai laikraščiai įjungė aukštą pavarą. Vienoje antraštėje net buvo skelbiama: „Žvaigždę į vienuolyną atvedė meilė Elviui”.
Ji neigė kada nors turėjusi artimų santykių su Presliu už ekrano ribų. Per savo kino karjerą duodama interviu ji dažnai buvo klausiama: „Koks jausmas bučiuotis su Elviu?” Prisiminusi tai ji sykį pajuokavo: „Manau, kad tuomet bučinio ekrane riba buvo maždaug 15 sekundžių. Šis užsitęsė 40 metų.”
Tik po 43 vienuolinio gyvenimo metų, 2012 m. vasarį, sesuo Doloresa (vėliau tapusi Regina Laudis vienuolyno motina vyresnioji) grįžo į Los Andželą, į „Oskaro” apdovanojimų ceremoniją, kurioje trumpametražių filmų kategorijoje buvo nominuotas dokumentinis filmas apie jos gyvenimą „Dievas yra didingesnis už Elvį” (God Is the Bigger Elvis).
Artėjant vienuolystės 50-mečiui, Hart nusprendė, kad atėjo laikas nupūsti dulkes nuo savo prisiminimų, ypač apie metus Holivude ir papasakoti dvipuses savo gyvenimo istorijas, puikiai atspindėtas knygos pavadinime: „Širdies ausys: aktorės kelionė iš Holivudo prie šventųjų įžadų” (The Ear of the Heart: An Actress’ Journey From Hollywood to Holy Vows).
Vyresnieji nuolat skatino Hart domėtis kino pramonės aktualijomis. Ji yra Kino meno ir mokslo akademijos narė ir kasmet gauna nominantų į „Oskarus” DVD. Ji yra vienintelė vienuolė, turinti balso teisę akademijoje ir yra vadinama „Holivudo vienuole“.
