Lietuva jau ne vienerius metus dalyvauja globaliame spektaklyje, kurio žanrą sunku apibūdinti, nes vienu metu tai ir drama, ir komedija, ir tragedija, sumišusi su farsu bei absurdo teatru.
Šiame spektaklyje yra kelios svarbiausios siužetinės linijos – COVID, klimato kaita, „žalioji revoliucija“, nelegalių migrantų invazija, LGBT reikalai ir pluoštas smulkesnių. Visa tai yra nuo A iki Z politizuotas ideologinis karas, kuriam vadovauja neomarksistai – globalistai.
Viešoji erdvė kupina agresijos, kuri nukreipta prieš tradicines vertybes. Šiame kare daužomos tūkstantmetės tiesos, o viso to tikslas – visiška kontrolė bedvasės, nužmogintos ir jokių vertybių neturinčios visuomenės ir jos besąlygiškas paklusnumas naujai tvarkai.
Visiškai nenuostabu, kad mūsų naujųjų propagandistų išpuolių taikiniu tapo ir Katalikų Bažnyčia, kuri įvairiomis formomis, kartais sėkmingai, o kartais ir visai nevykusiai bando oponuoti įsivyravusiems vėjams. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar, naujomis aplinkybėmis, ji stovi skersai kelio šliaužiančiai beprotybei.
Daugelis turbūt dar nepamiršo eurokomisarės H. Dalli išpuolio, kuri nusprendė iš europiečių atimti Kalėdas. Net ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Europos Komisiją nesivelti į „nesąmones“, draudžiančias žodžius, susijusius su lytimi, ar Kalėdomis.
„Europa, kuri ateina paaiškinti žmonėms, kokius žodžius jie turėtų sakyti ar ne, nėra ta Europa, kuriai aš visiškai pritariu, – sakė E. Macronas. – Iš esmės tai yra nesąmonė“. Jis taip pat perspėjo, kad Prancūzijoje ir kitose ES šalyse išnyko europietiškos tapatybės jausmas, o kai situacija tampa sudėtinga, žmonės dėl to kaltina Europą. Prancūzijos prezidento nuomone, „būtina teigti, kad ši Europa vis dar yra mūsų“.
Šia tema būta daug komentarų, tačiau norėčiau pacituoti popiežių Pranciškų, kuris pasisakė itin aštriai. Labai netikėta, kad tai buvo ir dvasinio lyderio mintys, ir tuo pat metu pareiškimas su stipriu politiniu atspalviu, nes popiežius išsakė poziciją tų Europos politinių jėgų, kurios pasisako prieš biurokratinio centralizmo principu paremtos Europos supervalstybės kūrimą.
Lėktuve, skraidinusiame į Romą, popiežius kalbėjo žurnalistams, kad Europos Sąjunga turi būti atsargi ir „nepasukti ideologinės kolonizacijos keliu“, nes tai gali išskirti šalis ir baigtis ES žlugimu. Eurokomisarės iniciatyvą ir bandymą uždrausti krikščioniškus terminus jis prilygino madai ir sušvelnintam sekuliarizmui.
Anot popiežiaus, „istorijoje daugelis diktatūrų bandė tai padaryti“ ir jis prisiminė Napoleoną, nacius bei komunistus. Katalikų Bažnyčios vadovas akcentavo, kad ES yra „reikalinga“, bet perspėjo nebandyti ištrinti skirtingų bloko šalių tapatybės. Jis paragino Briuselį „gerbti šalių įvairovę ir nebandyti jų suvienodinti“.
Tačiau atidžiau pažvelkime į temą, su kuria susiduriame kasdien. Vis daugiau „išsilavinusių ir tikinčių mokslu“ pradeda suvokti, kad COVID isterija jau tampa farsu, todėl Bažnyčios laikysena šiuo klausimu yra labai svarbus veiksnys.
Štai keli įdomūs pavyzdžiai iš Anglijos, kurioje dabar gyvenu, todėl daug ką matau savo akimis. Prieš pat šv. Kalėdas internete greitai išplito vaizdo įrašas, kuriame Anglikonų Bažnyčios vikaras prie kalėdinės eglutės kalbėjo savo bendruomenei. Jis perskaitė daug el. laiškų, kuriuose žmonės klausė ir svarstė, ar pandemijos fone ir Kalėdų laikotarpiu bažnyčia turi būti atidaryta, ir tai įkvėpė jį.
„Mes nesame kino teatras. Mes nesame „O2“ arena. Mes – ne futbolo rungtynės. Mes nežaisime pagal tas taisykles. Mes esame brolių ir seserų šeima Kristuje, kuri sekmadienį susirenka garbinti gyvojo Jėzaus Kristaus. Tai ne futbolo rungtynės. Ne filmas. Nieko panašaus. Neketinu nutraukti pamaldų, kol man nebus liepta tai padaryti įstatymo vardu, ir net jeigu taip atsitiks, aš rėksiu ir spardysiuosi“.
Mes esame brolių ir seserų šeima Kristuje, kuri sekmadienį susirenka garbinti gyvojo Jėzaus Kristaus. Tai ne futbolo rungtynės.
Viena iš priežasčių, kodėl vikaro kalba „iš širdies“ tapo tokia populiari yra ši – didžioji Anglijos visuomenės dalis gerbia įstatymus, o COVID propagandos jie yra tiek įbauginti, kad daug įstaigų bei organizacijų imasi dar ir savų iniciatyvų, ir stengiasi bėgti važiuojančio traukinio priekyje.
Anglams buvo visiškai neįprasta tai girdėti iš dvasininko. Nuo pat drakoniškų priemonių taikymo pradžios Anglikonų Bažnyčios ir kitų konfesijų vadovai susitaikė su draudimais kaip klusnūs ėriukai, todėl per didžiausią stresą keliantį laikotarpį, kai žmonės buvo atskirti ir kupini nerimo, bažnyčios tiesiog uždarė savo duris. Net ir istorinėse vietose buvo uždraustos privačios maldos.
Buvo labai įdomu ir keista stebėti, kaip Londonas vėl atsidarė po griežto karantino. Jau dirbo ne pirmojo būtinumo prekių parduotuvės, įvairių pramogų vietos, o bažnyčių durys tebebuvo užvertos. Aš dažnai praeidavau pro Pikadilyje esančią Šv. Jokūbo (St. James) anglikonų bažnyčią. Miestas jau senokai šurmuliavo, o jos durys buvo nebylios.
Vietos bendruomenė reiškė apmaudą dėl uždarytų bažnyčių, o vienas komentatorius taikliai pastebėjo: „Prieš mus stojo bažnyčių vadovybė, kuri atrodė beveik patenkinta, kad COVID manijos apsėstos valdžios institucijos juos sumaišė su įvairiomis pramogų vietomis. Tai nereiškia, kad daug pavienių dvasininkų ir parapijų per šį laikotarpį neatliko didelio darbo – virtualių paslaugų ir praktinės savanorystės. Tačiau tuo laikotarpiu, kai visi buvome uždaryti savo namuose, daugelis kitų praleido neprilygstamą galimybę. Tai galimybė, kuri gali nepasikartoti šioje kartoje: prasmės klausimais prabilti į tylą, kuri egzistuoja mūsų šiuolaikinėje kultūroje“.
Anglijoje jau senokai kalbama, kad Anglikonų Bažnyčios laikysena ar moralinė lyderystė dažnai niekuo nebesiskiria nuo bet kurios kitos valstybės institucijos komunikacijos. Tuo ypač išsiskiria Kenterberio arkivyskupas Justin Welby (Džastinas Velbis), kuris nevengia kištis ten, kur jam visai nereikėtų, tačiau maža to, beveik visi jo pareiškimai yra konjunktūriniai.
Štai neseniai jis pareiškė, kad nuo COVID nepasiskiepiję žmonės yra „amoralūs“, o jo komentarai per JT klimato konferenciją (COP26) Glazge, anot vietos komentatorių, niekuo nesiskyrė nuo bet kurio Aplinkos departamento aparatčiko kalbų. Todėl tikintieji kelia klausimą – ar reikia leisti bažnyčios hierarchams transformuoti krikščionių religiją į savotišką žaliųjų judėjimą? Taip pat pastebima, kad vyraujančios politinės konjunktūros keliu einanti Anglikonų Bažnyčia praranda didžiulį pranašumą – gebėjimą kalbėti savo unikalia kalba.
Tuo tarpu labai pozityvios reakcijos susilaukė Romos Katalikų Bažnyčios kardinolo, Vestminsterio arkivyskupo ir Anglijos bei Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininko Vincent Nichols (Vincento Nikolso) interviu BBC. Vienas komentatorius net parašė: „Valio kardinolui Vincentui Nicholsui!” Savo interviu kardinolas, be kita ko, prašė, kad vyriausybė daugiau nesvarstytų bažnyčių ir kitų maldos vietų uždarymo.
Anot vietos apžvalgininkų, per pandemiją katalikų bažnyčios „nebuvo tokios blogos, kaip anglikonų“, nes katalikų dvasininkai bent galėjo transliuoti mišias iš vidaus, o anglikonų dvasininkai tiesiog nebuvo įleisti į bažnyčias.
Tačiau turbūt svarbiausias interviu akcentas buvo ne prašymas, o tai, kaip kardinolas V. Nicholsas apibūdino Anglijos visuomenės būseną: „Manau, kad ši šalis parodė, jog žmonės patys gali priimti gerus sprendimus. Mes suprantame riziką. Mes žinome, ką turėtume daryti. Dauguma žmonių yra protingi ir atsargūs. Mums nereikia stipresnių priespaudų, kad būtume mokomi, ką turime daryti“.
Taigi, pagrindinė kardinolo išsakyta mintis yra ta, kad žmonėmis galima ir reikia pasitikėti. Toks turi būti kelias, o ne vis griežtesnė diktatūra. Tačiau iškyla esminis klausimas – ar Britanijos, ar Lietuvos valdžia supranta tai, ar ji moka klausytis?
Žmonėmis galima ir reikia pasitikėti. Toks turi būti kelias, o ne vis griežtesnė diktatūra.
Paprastas atsakymas yra labai trumpas – ne, nemoka. Kodėl? Lietuvos politinių partijų, jų lyderių ir daugelio eilinių veikėjų intelektinis skurdas jau seniai bado akis, bet jis ypač išryškėjo dabar, kai mes visi priversti dalyvauti spektaklyje, kurį minėjau šio teksto pradžioje.
Mūsų politikai, nepasižymėdami platesniu požiūriu, neturėdami gebėjimų mąstyti konceptualiai, tiesiog plaukia pasroviui ir praktiškai jokiais esminiais klausimais neturi savo nuomonės. Jie nieko nesuprantančiomis akimis žiūri į Vakarų pasaulį, kuris jau gėdijasi krikščionybės ir didžiąja dalimi atmetė jos vertybes. Mūsų akyse griaunami Vakarų civilizacijos pagrindai. Susidariusiame vertybiniame vakuume įsitvirtina veržlus islamas, arba visiškai jokios moralės neturintis ciniškas kiniškas bei rusiškas požiūris.
Tokiomis aplinkybėmis nieko išradinėti nereikia, atsvarų šiai susinaikinimo ideologijai yra. Pirmoji – sveikas konservatizmas, pabrėžiantis tradicinių institucijų ir praktikų vertę. Konservatizmas pirmenybę teikia istoriškai paveldėtam, o ne abstraktumui ir idealui. Jis remiasi tikėjimu, kad visuomenė yra ne tik laisvų individų rinkinys, bet ir gyvas organizmas, susidedantis iš glaudžiai tarpusavyje susijusių narių.
Taigi, tikri konservatoriai yra nuoseklūs tęstinumo bei stabilumo šalininkai. Šiandien kaip niekada anksčiau ypač aktualus yra konservatizmo bruožas, kad valdžios pareiga yra būti esamo gyvenimo būdo ir nuosaikios pažangos tarnautoja, o ne šeimininke, todėl politikai privalo atsispirti pagundai savavališkai ir radikaliai pertvarkyti visuomenę.
Kita atsvara – krikščioniškoji demokratija, glaudžiai susijusi su Romos katalikybe ir jos socialinio bei ekonominio teisingumo filosofija. Ji apima tiek tradicines Bažnyčios ir šeimos vertybes, tiek ir progresyvias vertybes, pavyzdžiui, socialinę gerovę. Dėl šios priežasties krikščioniškoji demokratija nedera nei su kairiųjų, nei dešiniųjų ideologijomis.
Tokia demokratijos forma atmeta individualistinę pasaulėžiūrą, kuria grindžiamas politinis liberalizmas, ir pripažįsta, kad valstybė turi kištis į ekonomiką, kad paremtų bendruomenes ir apgintų žmogaus orumą. Tačiau krikščioniškoji demokratija gina privačią nuosavybę ir priešinasi pernelyg dideliam valstybės kišimuisi į socialinį gyvenimą bei švietimą.
Nors krikščioniškoji demokratija įkvėpimo ir paramos pagrindą rado krikščionybėje, daug partijų veikė nepriklausomai nuo bažnytinių organizacijų ir dažnai džiaugdavosi agnostikų ar ateistų parama. Krikščionių demokratų partijos buvo pagrindinė politinė jėga Europoje Šaltojo karo metais ir vadovavo koalicinėms vyriausybėms Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Austrijoje ir Nyderlanduose.
Tačiau ilgainiui daug tų partijų pabėgo nuo krikščionybės, o kažkada gyvavęs Krikščionių demokratų internacionalas pakeitė pavadinimą ir tapo Centristų demokratų internacionalu. Kaip bebūtų, tačiau nemažai Europos krikščionių demokratų partijų bent pasielgė sąžiningai, kai reaguodamos į politinę konjunktūrą ir atsitraukusios nuo pradinės ideologijos, pakeitė pavadinimus.
Turbūt kita didžiausia mūsų bėda – visuomenės politinis neraštingumas ir abejingumas. Visiškai neabejoju, kad jeigu kas nors paprastai ir aiškiai sugebėtų kalbėti apie tai, ką išdėsčiau, neabejoju, kad absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų nustebtų, kad jie yra idėjiniai konservatoriai arba krikščionys demokratai. Bet ar tokių politikų yra Lietuvoje?
Teoriškai, tokį politinį darinį turime. Tai – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Tačiau didysis paradoksas ir lūžis įvyko po paskutiniųjų rinkimų, kai valdančiąją koaliciją suformavo TS-LKD.
Visiškai nesitariant, nediskutuojant ir nesiskaitant su visuomenės nuomone buvo paleistas naujų įstatymų buldozeris. Milžinišku greičiu importuojamos daugeliui nesuprantamos sąvokos, jos traukiamos į įstatymus, trypiamos įprastos ir prievartiniu būdu be jokio bendro sutarimo diegiamos naujos vertybės, kurios iš esmės keis gyvenseną.
Daug rinkėjų pasijuto apgauti. Išaiškėjo, kad mūsų vadinamieji konservatoriai ir krikščionys demokratai yra patys tikriausi naujieji marksistai. Kaip ir Laisvės partija bei liberalai. Taigi, turime situaciją, kai didelės dalies visuomenės niekas neatstovauja.
Išaiškėjo, kad mūsų vadinamieji konservatoriai ir krikščionys demokratai yra patys tikriausi naujieji marksistai.
Gruodį Varšuvoje įvyko Europos dešiniųjų partijų vadovų susitikimas, kuriame dalyvavo 14 lyderių, tarp jų ir Estijos atstovai, bet mūsiškių ten nebuvo. Visiškai aišku, kodėl, nes idėjinių konservatorių arba dešiniosios pakraipos partijos Lietuva neturi, liko tik rinkėjus klaidinanti iškaba bei būrys politikos chameleonų.
Reikia pripažinti, kad Varšuvoje susirinko marga kompanija ir tikrai ne visi su visais ten sutaria, mums taip pat visiškai nepriimtini kai kurių politikų požiūriai. Tačiau nebūtina gulti į lovą su visais esamais ar potencialiais sąjungininkais, nes politikoje visuomet ieškoma naudos fragmentų ir taškų, kurie vienija, o tokių yra.
Ten dalyvavusių partijų atstovai akcentavo, kad nepritaria ES federalizacijai, visų galių perdavimui eurobiurokratams ir mato Europą kaip suverenių ir nepriklausomų šalių sandraugą. Kitaip tariant, forumo dalyviai yra įsitikinę, kad ES narės turi išlaikyti savarankiškumą ir valstybingumą. Ar mes prieš?
