Tarptautinė teologijos komisija paskelbė naują dokumentą, kuriame teigiama, kad „žmogaus gyvenimas yra pašaukimas“, kartu perspėjant, kad precedento neturintys mokslo ir technologijų pasiekimai turi būti lydimi atitinkamo atsakomybės augimo, kad pažanga būtų nukreipta į žmogaus gėrį.
Trečiadienį paskelbtas tekstas pavadintas „Kur link eini, žmonija? Krikščioniškosios antropologijos apmąstymas kai kurių scenarijų apie žmogaus ateitį akivaizdoje“ (it. Quo vadis, humanitas? Pensare l’antropologia cristiana di fronte ad alcuni scenari sul futuro dell’umano).
Jį parengė Tarptautinė teologijos komisija, kuriai pirmininkauja kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas (Viktoras Manuelis Fernandesas), Vatikano prefektas. Dokumentą patvirtino popiežius Leonas XIV. Jis iš pradžių paskelbtas itališkai, o vėliau planuojama paskelbti ir kitomis kalbomis.
Dokumentas skelbiamas praėjus 60 metų po II Vatikano susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes ir primena jos teiginį, kad „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (GS, 22).
Šiais laikais stebime paradoksą: žmonija pasiekė didžiulį technologinio vystymosi pagreitį, tačiau kartu aiškiau nei bet kada matome jos pažeidžiamumą. COVID-19 pandemija, šiandien vykstantys karai ir klimato krizė atskleidė ribotumą ir trapumą, kurių technika nepajėgi panaikinti. Dokumente pabrėžiama, kad negalima nei absoliutinti technologinės galios, nei pasyviai susitaikyti su žmogaus baigtinumu, nes žmogaus gyvenimas – tai dovana ir užduotis, laisvėje ir santykyje su kitais vykstanti kelionė.
„Šiuo XXI amžiaus momentu žmonių šeima susiduria su tokiais radikaliais klausimais, kad jie net kelia grėsmę jos egzistavimui tokiam, kokį iki šiol pažinojome“, – teigiama dokumente, priduriant, kad šiandien žmonės susiduria su rizikomis, „apie kurias anksčiau net nebuvo galima įsivaizduoti“.
Tarptautinės teologijos komisijos dokumentas pateikia kritinį žvilgsnį į dvi šiuolaikines mąstymo kryptis – transhumanizmą, kuris apibūdinamas kaip egzistencinė pretenzija, siekianti mokslo ir technologijų priemonėmis peržengti biologines ribas, sukurti savotišką „antžmogį“, kuriam negaliotų senėjimo ir netgi mirties neišvengiamybė, taip pat posthumanizmą, kuris kelia dar radikalesnių klausimų, kalbėdamas apie aiškios ribos tarp žmogaus ir mašinos ištrynimą.
Atmesdama šias dvi vizijas komisija primena, kad krikščionių tradicija nuo seno skelbia žmogaus, pranokstančio save patį, viziją – tai tobulėjimo kelias su Dievo malonės pagalba tarnaujant kitiems.
Tarptautinės teologijos komisijos dokumente daug dėmesio skiriama dirbtiniam intelektui ir konstatuojama, kad šiandien jis dažnai suvokiamas ne tik kaip įrankis, bet yra tapęs gyvenimo aplinka, formuojančia mąstymą ir santykius. Dokumentas taip pat įspėja dėl užsidarymo vien dabarties horizonte pavojaus ir istorinės atminties praradimo, kuris kelia grėsmę ir žmogaus tapatybei.
Komisija perspėja, kad tokios žinojimo ir skaičiavimo formos, kurios yra atsietos nuo kūniško, konkrečioje situacijoje veikiančio žmogaus intelekto – ir nuo santykinio pažinimo, perduodamo iš kartos į kartą per ugdymą – gali tapti grėsme tikrajam žmonijos gėriui.
Kalbant apie socialinius tinklus, dokumente teigiama, kad internetinės platformos gali įtvirtinti „stiprią poliarizaciją“ tarp grupių ir „suprimityvinti į gentis panašius socialinius mainus“, suskaldydamos visuomenę į vienodai mąstančių nuomonių blokus, kuriuos formuoja „patiktukai“. Komisija taip pat perspėja, kad socialinės platformos gali tapti „vienatvės, manipuliacijos, išnaudojimo ir smurto teritorija“.
socialinės platformos gali tapti „vienatvės, manipuliacijos, išnaudojimo ir smurto teritorija.
Dokumente taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl to, kas apibūdinama kaip „milžiniška religinė rinka“ internete, kur įvairios „skaitmeninės religijos“ gali siūlyti savotišką à la carte dvasingumą („dvasinį meniu“, – red. past.), grindžiamą individualiais interesais, o ne tikrais ryšiais ar bendruomenine priklausomybe. Taip pat keliamas klausimas dėl kai kurios krikščioniškos komunikacijos socialiniuose tinkluose tikrai bažnytinio pobūdžio, ypač kai ji naudojama polemikoms kurstyti, skatinti susiskaldymą ar kenkti kitų reputacijai.
Kaip atsaką į šias grėsmes dokumentas siūlo atsako į pašaukimą antropologiją, pagal kurią žmogaus tapatybė yra suprantama ne kaip savarankiškai konstruojamas projektas, bet kaip atsakas į Dievo kvietimą. Akcentuojamas integralus vystymasis, kuris turi apimti visą žmogų ir būti skirtas visiems žmonėms. Jis taip pat reiškia atsakingą žmogaus santykį su pasauliu ir kūrinija.
Komisija dar kartą pabrėžia, kad pašaukimas nėra tik tam tikrų gyvenimo būsenų Bažnyčioje tema, bet yra įsišaknijęs pačioje žmogaus prigimtyje. Dokumente priduriama, kad Vakaruose dažnai skatinama „nepašaukimo kultūra“, kuri formuoja šiuolaikinius antropologinius iššūkius, ypač jaunimo ugdymo srityje.
Tekste teigiama, kad daug jaunų žmonių mokomi į savo ateitį žvelgti pirmiausia per profesijos pasirinkimo, ekonominio stabilumo ar tam tikrų poreikių patenkinimo prizmę, be atvirumo galutinei gyvenimo prasmei ir pamatiniams santykiams, kurie formuoja tapatybę ir likimą.
Baigdama komisija perspėja, kad visuomenės – ypač Vakaruose – turėtų vengti kai kuriuos gyvūnus, ypač augintinius, laikyti „beveik kaip asmenis“, tačiau kartu atsispirti priešingai pagundai – redukuoti žmogų iki gyvūno.
