Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė notą „Una caro (Vienas kūnas). Monogamijos pagyrimas“, kuria pabrėžiama vyro ir moters santuokos svarba šiandienos individualizmo ir vartotojiškumo kontekste.
Dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas rašydamas apie priežastis, paskatinusias paskelbti šią notą, pirmiausia nurodo technologinės galios plėtrą, dėl kurios žmogus jaučia pagundą suvokti save kaip būtybę be ribų, o tai kartu reiškia ir laipsnišką išskirtinės meilės vienam asmeniui vertės praradimą.
Dokumente apžvelgiami ir pastarojo meto bendri svarstymai su Afrikos vyskupais apie poligamiją, taip pat gilesni kultūrų tyrimai, parodę, jog monogamija tradicinėse Afrikos kultūrose nėra retenybė. Trečiasis dalykas, paskatinęs skelbti šią notą, yra Vakarų šalyse augantis vadinamosios „poliamorijos“ reiškinys ir nemonogaminio pobūdžio santykių formos.
Septyniuose notos skyriuose ir išvadose pabrėžiama, kad monogamija nėra žmogaus apribojimas ar suvaržymas. Meilė niekada kito žmogaus nepaverčia priemone. Įvairūs netvarkingi troškimai, atvira arba subtili prievarta, psichologinis spaudimas, kontrolė – visa tai žeidžia žmogaus orumą.
Dviejų žmonių sveikas „mes“ reiškia dvi laisves, kurias jungia tarpusavio pagarba. Šiame „mes“ neištirpsta žmogaus individualumas, vienas nesiekia palenkti sau kito. Notoje pažymima, kad individualumo pabrėžimas neturi sutuoktinių atitolinti vieno nuo kito. Nuotolis kelia grėsmę jų „mes“. Meilė santuokoje pasireiškia ir vaisingumu, tačiau tai nereiškia, kad kiekvieno lytinio akto tikslas turi būti gyvybės pratęsimas. Net ir neturinti vaikų santuoka išlaiko savo esminį pobūdį.
Dviejų žmonių sveikas „mes“ reiškia dvi laisves, kurias jungia tarpusavio pagarba.
Dokumentas kelia klausimą, kaip išsaugoti ištikimą meilę postmoderniojo individualizmo ir vartotojiškumo sąlygomis. Atsakymo siūloma ieškoti ugdyme. Socialinių tinklų pasaulis, kuriame daug nesantūrumo, vulgarumo, prievartos aukštinimo ir netgi skatinimo, rodo, kad reikalinga nauja pedagogika.
Notoje taip pat pateikiami gana platūs teologiniai, filosofiniai ir netgi poetiniai monogaminės santuokos apmąstymai – nuo Pradžios knygos žodžių, kad vyras ir moteris tampa vienu kūnu, iki Bažnyčios Tėvų, tarp jų ir šv. Augustino, kuris santuokinę vienybę apibūdina kaip bendrą kelią, žengiant petys į petį.
Primenamas taip pat pastarųjų dešimtmečių popiežių mokymas – Pauliaus VI enciklika „Humanae vitae“, Jono Pauliaus II mokymas apie „dovanos hermeneutiką“, taip pat Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“ ir Pranciškaus apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“.
Cituojami ir XX a. filosofai Emmanuelis Lévinas ir Jacques’as Maritainas. Atskiras skyrius skiriamas poezijai, pradedant šv. Augustino žodžiais: „Surask man žmogų, kuris myli, ir jis supras, apie ką kalbu.“
