Moterys ir toliau daugelyje visuomenių išlieka religingesnės nei vyrai – tiek pagal tikėjimo deklaravimą, tiek pagal religinę praktiką, net ir tais atvejais, kai pati religija skatina tradicinius lyčių vaidmenis, ribojančius moterų socialines, ekonomines ir teisines laisves.
Šis paradoksas nagrinėjamas naujame tyrime, kurį parengė profesorius Sascha Beckeris (Saša Bekeris), Jeanet Sinding Bentzen (Žanet Sinding Bencen) ir Chun Chee Kok (Čan Čy Kok). Tyrimas atliktas bendradarbiaujant Voriko universitetui Anglijoje, Kopenhagos universitetui ir Luveno katalikiškajam universitetui Belgijoje.
Studija „Gender and Religion: A Survey“ (liet. „Lytis ir religija: apžvalginis tyrimas“) publikuota žurnale Journal of Demographic Economics ir pasirodė simboliniu metu krikščionybei – kai Anglijos Bažnyčia paskyrė pirmąją moterį Kenterberio arkivyskupo pareigoms.
Tyrimas apibendrina dešimtmečiais kauptus ekonomikos, sociologijos ir psichologijos mokslų duomenis ir nagrinėja du tarpusavyje susijusius klausimus: kodėl moterys yra religingesnės nei vyrai ir kaip religija formuoja moterų socialinį bei ekonominį gyvenimą.
Remdamiesi pasauliniais apklausų duomenimis, autoriai patvirtina nuoseklų dėsningumą: moterys dažniau nei vyrai tapatinasi su religine tradicija, reguliariau meldžiasi ir dažniau nurodo, kad tikėjimas yra svarbi jų kasdienio gyvenimo dalis. Ši tendencija pastebima įvairiose šalyse, kultūrose ir daugumoje pagrindinių religijų.
Vis dėlto religinio dalyvavimo modeliai skiriasi priklausomai nuo konteksto. Daugiausia krikščioniškose visuomenėse moterys dažniau nei vyrai dalyvauja pamaldose, o musulmoniškose ir žydų bendruomenėse ši tendencija dažniau būdinga vyrams, pažymi tyrimo autoriai.
Daugiausia krikščioniškose visuomenėse moterys dažniau nei vyrai dalyvauja pamaldose, o musulmoniškose ir žydų bendruomenėse ši tendencija dažniau būdinga vyrams, pažymi tyrimo autoriai.
Didesnį krikščionių moterų polinkį melstis tyrėjai iš dalies sieja su didesniu emociniu atvirumu ir globos vaidmenimis. Kartu apžvelgiami ir kiti per laiką siūlyti paaiškinimai, tarp jų – ekonominiai veiksniai. Dar XX a. septintajame dešimtmetyje tyrimai rodė, kad religinė praktika istoriškai buvo glaudžiai susijusi su namų ūkiu, kuriame moterys praleisdavo daugiau laiko.
Naujesni laiko panaudojimo duomenys rodo, kad moterys, dirbančios už namų ribų, rečiau praktikuoja religiją, todėl lyčių skirtumas mažėja, nors visiškai neišnyksta. Kitas aiškinimas siejamas su požiūriu į riziką. Dar XVII a. filosofas Blaise’as Pascalis (Blezas Paskalis) teigė, kad tikėjimas Dievu yra racionalus pasirinkimas, nes netikint nėra ko prarasti, o tikint galima laimėti begalinį atlygį.
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad moterys vidutiniškai yra labiau linkusios vengti rizikos nei vyrai, todėl religinis tikėjimas joms gali atrodyti patrauklesnis. Be to, religinės bendruomenės dažnai veikia kaip socialinis saugumo tinklas, amortizuojantis ekonominius ir asmeninius sukrėtimus.
Trečiasis aiškinimas siejamas su vadinamąja „nepritekliaus kompensacija“, kai religija suteikia prasmę ir pripažinimą ten, kur visuomenė jų nesuteikia. Visuomenėse, kuriose moterims ribojamos galimybės siekti statuso, darbo ar viešos įtakos, religinės bendruomenės gali suteikti prasmės, pripažinimo ir lyderystės galimybių, kurios kitu atveju būtų nepasiekiamos.
Autoriai pateikia istorinių pavyzdžių, tarp jų – XX a. pradžios Korėją, kur moterų įsitraukimas į krikščionišką lyderystę buvo susijęs su didesniu moterų dalyvavimu švietime ir viešajame gyvenime.
Kiti paaiškinimai siejami su gyvenimo ciklu ir socialiniais veiksniais, tokiais kaip nėštumas, gimdymas ir globa, kurie dažnai skatina gilesnį religinį įsitraukimą. Be to, ilgesnė moterų gyvenimo trukmė lemia, kad jos sudaro didesnę dalį vyresnio amžiaus, paprastai religingesnių grupių.
Tyrimas rodo, kad lyčių skirtumai religingumo srityje mažėja kartu su modernizacija, sekuliarizacija ir lyčių lygybės augimu. Tačiau jie visiškai neišnyksta – net ir labai sekuliariose šalyse moterys išlieka religingesnės nei vyrai.
Tyrimas rodo, kad lyčių skirtumai religingumo srityje mažėja kartu su modernizacija, sekuliarizacija ir lyčių lygybės augimu.
Pastebimi ir socializacijos efektai: susituokusios moterys dažnai yra religingesnės nei vienišos, galbūt todėl, kad santuoka ir motinystė sustiprina visuomeninį lūkestį būti religingai, ypač vaikų auklėjimo kontekste.
Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąją „sekuliarią konkurenciją“: vyrai dažniau religiją pakeičia nereliginėmis bendruomeninėmis veiklomis – sportu ar socialiniais klubais, ypač kai jos konkuruoja su laiku, tradiciškai skirtu pamaldoms.
Antroje tyrimo dalyje analizuojama, kaip pati religija veikia moterų padėtį. Tyrėjai remiasi studijomis, taikančiomis griežtus empirinius metodus, leidžiančius atskirti religijos poveikį nuo platesnių kultūrinių ar ekonominių veiksnių.
Rezultatai rodo, kad religija daro įtaką įvairioms moterų ir mergaičių gyvenimo sritims – švietimui, santuokos laikui, dalyvavimui darbo rinkoje, reprodukcinėms teisėms, gimstamumui ir net tam, ar visuomenėse, kuriose vyrauja sūnų preferencija, gimsta mergaitės.
Religinės idėjos taip pat formuoja įstatymus ir viešąją politiką – tiesiogiai per doktriną arba netiesiogiai per tikinčių įstatymų leidėjų įtaką. Šis poveikis nėra vienareikšmis: religija gali tiek įtvirtinti nelygybę, tiek tapti moterų įgalinimo šaltiniu.
Religija gali tiek įtvirtinti nelygybę, tiek tapti moterų įgalinimo šaltiniu.
Tyrime dokumentuojami atvejai, kai religiniai judėjimai skatino moterų pažangą, pavyzdžiui, ankstyvosios protestantų pastangos plėtoti raštingumą, kad visi tikintieji galėtų skaityti Šventąjį Raštą. Priešingame spektre pateikiamas Talibano valdomas Afganistanas, kur religija naudojama visiškai pašalinti moteris ir mergaites iš švietimo sistemos.
Studija taip pat fiksuoja kartų kaitą. Lyčių skirtumas religingumo srityje didžiausias vyresnėse kartose ir, panašu, mažėja tarp jaunų suaugusiųjų Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šiose šalyse jauni vyrai tampa religingesni, o jaunos moterys dažniau atsitraukia nuo organizuotos religijos.
Profesorius Beckeris pažymi, kad svarbus, bet dar tik pradedamas tirti klausimas yra tai, ar lyčių atotrūkis religingumo srityje išnyks visuomenėms modernėjant ir sekuliarėjant, ar vis dėlto gilesni veiksniai ir toliau trauks moteris prie tikėjimo.
„Moterų dalyvavimas darbo rinkoje, jų reprodukcinės teisės ir teisinės pareigos vis dar yra atvirai formuojamos religinių mokymų arba netiesiogiai – per religijos įtaką įstatymų leidėjams“, – teigia jis.
„Šiame kontekste lieka mįslė, kodėl moterys vidutiniškai yra religingesnės nei vyrai, nors dauguma religijų skatina ir įtvirtina patriarchalines normas, kurios joms uždeda didelę naštą“, – priduria Beckeris.
Jo teigimu, nors apžvelgti tyrimai pateikia dalinius paaiškinimus, nė viena teorija ar studija šio paradokso iki galo nepaaiškina.
