Pelenų diena yra slenkstis – akimirka, kai sustojame ir atidžiau pažvelgiame į save ir Dievo Slėpinį. Ji ateina tyliai, be triukšmo ir fanfarų, kaip atšiaurius priminimas: „Iš dulkių esi kilęs ir į dulkes sugrįši.“ Vis tik tai ne nuosprendis liūdesiui, bet kvietimas atsiminti tikrumą. Tai kvietimas iš naujo įvertinti savo gyvenimo kryptį, pripažinti, kad mūsų dienos yra baigtinės, tačiau jų prasmė slypi ne mirties šešėlyje, o kaip jas gyvename.
Kai kunigas ant mūsų galvų barsto pelenus, jis palieka ženklą ne tik ant odos, bet ir sieloje. Šis ženklas ne smerkia, o tyliai dega mūsų vidaus tamsumoje. Jis ragina sustoti, apmąstyti, pasiryžti keistis. Pelenų diena yra atgailos pradžia, tačiau ji nėra praradimo metas, o dvasinės kelionės į gelmę atspirties taškas.
Gavėnia nėra vien atsižadėjimo laikas. Ji yra proga iš naujo atrasti save. Išmokti gyventi paprasčiau, bet gilesniu santykiu su Dievu ir kitais žmonėmis. Pelenai nėra pabaigos ženklas – jie yra derlinga dirva, į kurią krinta sėkla. Ir ši sėkla, jei ją priimsime, sudygs nauju gyvenimu.
Gavėnia pasninkas nėra vien tik savęs ribojimas, mechaninis atsisakymas tam tikrų gėrybių. Jei taip būtų, jis virstų negyva tradicija, religiniu formalumu arba paprasčiausia dieta, kurią galima racionalizuoti, bet sunku patirti. Štai kodėl Bažnyčia sušvelnino išorinius pasninko reikalavimus, leisdama kiekvienam pačiam ieškoti šio veiksmo prasmės. Nes pasninkas nėra nukreiptas tik į nevalgymą – jis skirtas iššaukti vidinį virsmą, priminti apie gyvenimą, kuriame kaip Dievo dovana atrandama tyla ir paprastumas.
Todėl gavėnia ir jos praktikos nėra asketizmas vardan asketizmo, pasmerkimas to, kas gera. Pasninkas nėra įtarus žvilgsnis į pasaulio džiaugsmus, bet sąmoningas nusigręžimas nuo to, kas mus pavergia. Jis nėra vien kančia, bet galimybė sustoti, įsiklausyti į tylą, per kurią prabyla Dievas.
Kai kunigas ant mūsų galvų barsto pelenus, jis palieka ženklą ne tik ant odos, bet ir sieloje.
Alkis, pasireiškiantis pasninko metu, negali būti suvokiamas tik kaip fizinė būklė – tai sielos alkis, verčiantis ieškoti tikrojo maisto. „Žmogus gyvas ne viena duona!“ – byloja Evangelija. Mes taip dažnai esame linkę manyti, kad vien duona yra mūsų gyvenimo pagrindas, bet pasninkas atveria galimybę pamatyti iš tiesų maitinančią tikrovę.
Štai kodėl didžiausi atsivertėliai, pradedant apaštalu Pauliumi ir baigiant šventuoju Ignacu Lojola, pradėdavo savo dvasinį kelią pasninku. Tai ne bausmė sau, bet atgaila, kurios esmė yra ne savigaila, o žvilgsnis į Dievą, leidžiantis žmogui išvysti save naujai.
Taigi, pasninkas nėra tik asmeninė praktika – jis turi ir socialinį matmenį. Pranašas Izaijas perspėja: jei tavo pasninkas neveda į gailestingumą, jei jis nėra kupinas meilės, tuomet jis tuščias. Pasninkas neturi būti tik taupymas sau, bet dalinimasis su kitais.
Pirmieji krikščionys rinkdavo pasninko aukas, kurios prieš Velykas būdavo išdalijamos vargšams. Vyskupai per Didįjį Ketvirtadienį plaudavo vargšams kojas, tarsi sakydami: pasninkas – tai ne tik žmogaus ir Dievo santykis, bet ir artimo meilės aktas. Tikrasis pasninkas nėra atskirtis, bet bendrystė.
Tuo atsakoma į klausimus: kodėl tam tikros dienos yra skirtos pasninkui? kodėl penktadieniai? kodėl gavėnia? Nes pasninkas nėra tik individualus veiksmas – jis yra bendruomenės kelionė, istorijos atmintis, Kristaus mirties apmąstymas, žmogaus būties trapumo suvokimas. Tai laikas, kai praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į visumą: atgailos pripažinimą, naują žvilgsnį į pasaulį ir viltį tuo, kas dar tik ateis.
Tad pasninkas yra kvietimas iš naujo įprasminti savo gyvenimą. Todėl jis nėra pabėgimas nuo pasaulio, bet sugrįžimas į jį su atverta širdimi.
