Sausio mėnesį šalies viešąją erdvę ir Katalikų Bažnyčios bendruomenę Lietuvoje sudrebino skandalai, susiję su dvasininkų gyvenimais. Iš kunigo tarnystės pasitraukė gerai žinomas jėzuitas Gintaras Vitkus, kunigas Sigitas Sudentas pasižymėjo dar vieną kartą. Šįsyk ne su prabangiu automobiliu, o su intymiomis nuotraukomis gėjų portale. Galiausiai, Alvito klebonas (jau buvęs) Vytautas Kajokas pasirodė esąs dviejų vaikų tėvas, su kurių mama santykius pradėjo, kai ji buvo nepilnametė.
Atrodytų visi trys įvykiai tarpusavyje nesusiję, juos gaubia ne vienerių metų trukmė, tačiau jie skaudžiai palietė daugybės nuoširdžiai tikinčiųjų jausmus. Nors ir beveik esame apsipratę su dvasininkų bėdomis, bet panašios istorijos palieka nemalonų „prieskonį“ širdyje ir ne vienam sudrumsčia sielos ramybę.
Visi puikiai suprantame, kad pirmiausiai už šių istorijų slypi jas išgyvenusių asmenų gyvenimiškos dramos. Visada lieka klausimas, kas lėmė, kad taip nutiko vieno ar kito dvasininko gyvenime. Pripažinkime – tai yra jų pačių asmeninės atsakomybės reikalas. Kiekvienas jų turi savo santykį su Dievu ir jam duos apyskaitą.
Kitas dalykas, kad įvyko viešas papiktinimas. Kiekvienas katalikas žino, kokios yra kunigo tarnystės funkcijos, ką jis atstovauja, kokios pareigos jam yra patikėtos. Čia neišeina visko nurašyti tik į asmenines dramos peripetijas. Jėzus Kristus yra sakęs, kad papiktinimai neišvengiami ir pridėjo, kad vargas tiems, per kuriuos jie ateina. Ši ištara rūsti, reikli ir ji turėtų kelti nepatogumą ne tik tiems, kurie sukėlė papiktinimus, bet ir platesniam ratui.
Kas yra netvarkoje mūsų bažnytiniame gyvenime, kad dvasininkai palūžta ir neatitinka jų luomui keliamų reikalavimų? Kodėl Bažnyčios viršūnėse ir aktyve yra susiformavusi toleravimo atmosfera tokio pobūdžio nusižengimams? Kas laukia dar ateityje katalikų bendruomenės Lietuvoje, juk akivaizdu, kad tai nėra paskutiniai atvejai? Kodėl lietuviškasis sinodas pasibaigė aptakiais pasvarstymais, nenumatant kažkokių gairių ateičiai?
Tai tik keli klausimai, kurie prašosi atsakomi. Žinoma, galime save raminti, kad Tikėjimo išpažinime nėra teiginio „Tikiu kunigais“, tačiau dvasininkai yra regimoji Kristaus misija Bažnyčioje. Teologiškai žvelgiant įvairios tarnystės ir charizmos Bažnyčioje tarpusavyje turi derėti organiškai. Dvasininkai negali gyventi atsietai nuo bendruomenės ir jų reikalai yra ir visų Bažnyčios narių reikalai.
Būtent apie tai ne sykį yra kalbėjęs popiežius Pranciškus, pavadinęs šį reiškinį klerikalizmu. Itin blogai, kad dvasininkų gyvenimas verda savo sultyse, apie jį kalbame pakuždomis, zakristijos yra pavirtusios pletkynais, apsimetinėjimas, kad nieko nevyksta užveda tiksinčių bombų mechanizmą, kurios anksčiau ar vėliau drioksteli visos Lietuvos akivaizdoje.
Dvasininkai negali gyventi atsietai nuo bendruomenės ir jų reikalai yra ir visų Bažnyčios narių reikalai.
Pavyzdžiui, kunigo Kajoko atveju, pasirodo buvo žinoma apie jo palikuonis seniai. Vis tik Vilkaviškio vyskupijoje buvo pažiūrėta pro pirštus į šią situaciją, nors popiežius Pranciškus ragino pasaulio vyskupus, kunigus, kurie turi vaikų, atleisti nuo tarnystės. Stebina ir tai, kad šio kunigo parapijiečiai, duodami interviu žiniasklaidos priemonėms, teigė žinoję apie nederamą kunigui gyvenimo būdą, tačiau šis žinojimas liko tik gandų lygyje.
Dar keblesnė situacija susidaro homoseksualių kunigų atveju. Jie neturi vaikų, tad nėra ir „įkalčių“. Kas gali pasakyti kažką blogo apie kunigą, kuris leidžia laiką vyrų draugijoje? Juk nėra liudytojų, viskas lieka tik įtarimų, nuomonių ir privačių pasikalbėjimų plotmėje.
Žinoma, kad yra didelė teisinė problema Bažnyčioje, nes remiantis gandais, joks kunigas negali būti nušalintas. Neturėtume pamiršti, kad kunigo suspendavimas yra teisinis procesas, kuris remiasi liudininkų parodymais, o ne anoniminiais skundais. Tai suprantama, nes negali būti jokio pagrindo, pavyzdžiui, susidorojimui su nepatogiu asmeniu.
Todėl esame daug platesnės problemos akivaizdoje, kuri liečia ne tik Lietuvos kontekstą. Vyskupijose turėtų būti kažkas panašaus į imuniteto tarnybą, kuri galėtų inicijuoti tyrimus, rinkti patikimą informaciją ir pan. Dabar lieka kliautis vyskupo neformaliomis pastangomis, bandant išsiaiškinti tiesą apie prastesnę reputaciją turinčius kunigus.
Galiausiai, kyla klausimas, ar apskritai yra valia kažką išsiaiškinti? Pagarsėjęs kunigo Kęstučio Palikšos atvejis yra gera to iliustracija. Vilniaus arkivyskupijos vadovybė puikiai žinojo apie jo homoseksualią orientaciją, tačiau, nepaisant visko, net skyrė jį į svarbias vadovaujančias pareigas kurijoje.
Dažniausiai pasirenkama tylos taktika. Visi gerai žinome, kur ji nuvedė Bažnyčią pedofilijos baisumų atvejais. Šis nenoras kažką keisti remiasi ne tik nepatogumu, bet ir vis labiau augančiu kunigų stygiumi. Dvasininkija sensta, naujų pašaukimų mažai, tad status quo palaikymas atrodo pačia išmintingiausia taktika, o toliau kaip Dievas duos…
O Dievas dažniausiai elgiasi neprognozuotinai.
