Tikėjimo mokymo dikasterija, reaguodama į kartais pasitaikančias improvizacijas ir piktnaudžiavimus teikiant sakramentus, paskelbė notą „Gestis verbisque“, kuria primena, kad žodžiai ir kiti elementai, nurodomi kaip privalomi sakramento apeigose, negali būti keičiami, nes kitaip sakramentas negalioja.
Notos pradžioje, ją pasirašęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Fernandezas paaiškina, kad šios notos prireikė dėl to, kad vis dažniau pasitaiko situacijų, kai tenka konstatuoti švenčiamų sakramentų negaliojimą. Kaip pavyzdį jis pateikia krikšto formulės pakeitimus, pavyzdžiui: „Aš tave krikštiju Kūrėjo vardu…“ arba „Mes tave krikštijame tėčio ir mamos vardu…“. Yra netgi buvę atvejų, kad teko konstatuoti kunigystės šventimų negaliojimą dėl to, kad šventinamajam asmeniui suteiktas krikšto sakramentas buvo negaliojantis.
Teikdama sakramentus Bažnyčia privalo užtikrinti Dievo veikimo pirmenybę ir saugoti Kristaus Kūno vienybę. Sakramentai yra šventi ir jų veiksmingumą garantuoja Kristaus kunigiškasis veikimas. Teikdama sakramentus Bažnyčia negali savintis malonės, nes ji yra tik Dievo įrankis perduodant Velykų dovaną.
Toliau notoje aiškinama, kad sakramento materiją sudaro žmogiškasis veiksmas, per kurį veikia Kristus. Šiame veiksme kartais naudojamas medžiagiškas elementas (vanduo, duona, vynas ar aliejus), kartais – ypač iškalbingas gestas (kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas, panardinimas, patepimas). Tuo tarpu sakramento formą sudaro žodžiai, kurie materijai suteikia transcendentinę prasmę, perkeisdami įprastinę materialaus elemento reikšmę ir atliekamo veiksmo prasmę.
Šie žodžiai visuomet semiasi įkvėpimo iš Šventojo Rašto, yra įsišakniję gyvojoje Bažnyčios tradicijoje ir autoritetingai apibrėžti Bažnyčios magisteriumo. Todėl sakramentų materija ir forma niekada nepriklausė ir negali priklausyti nuo individo ar atskiros bendruomenės valios, pabrėžiama notoje. Taip pat pakartojama, kad visais atvejais sakramentų galiojimui privaloma laikytis nustatytos materijos ir formos, nes savavališki vieno arba kito pakeitimai kelia pavojų veiksmingam sakramentinės malonės teikimui ir akivaizdžiai kenkia tikintiesiems.
Liturgija leidžia įvairovę, kaip teigiama II Vatikano susirinkimo konstitucijoje Sacrosanctum Concilium, tačiau įvairovė ir kūrybiškumas, skatinantys geresnį apeigų suprantamumą ir aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą, negali keisto to, kas švenčiant sakramentus svarbiausia.
