Dalinamės kardinolo Audriaus Juozo Bačkio pamokslu, sakytu Vilniaus Katedroje gegužės 23 d. p. Almos Adamkienės laidotuvių šv. Mišiose.
Brangieji,
atėjome į šią mūsų tautos šventovę Vilniaus Arkikatedrą atsisveikinti ir palydėti į Dievo namus visiems Lietuvos žmonėms žinomą ir jų branginamą ponią Almą Adamkienę.
Su nuoširdumu ir malda apkabiname prezidentą Valdą Adamkų, kuris skaudžiai išgyvena praradimą jam taip brangios žmonos, kurią pamilo jaunystėje ir nuo to laiko drauge nuėjo ilgą gyvenimo kelią, palaimintą tarpusavio meilės ir supratimo, ištikimybės ir palaikymo. Testiprina Jus Dievas ir tesuteikia jėgų tęsti gyvenimo kelionę iki pasimatymo su p. Alma Danguje.
Šiomis dienomis daug girdėjome gražių žodžių apie ponią Almą: žavią moterį, inteligentišką ir draugišką, kupiną džiaugsmo ir ramybės, karštai mylinčią savo Tėvynę ir uoliai besirūpinančią jos reikalais, jautrią žmonių vargams, visomis jėgomis besistengiančią palengvinti ir padėti vargstantiems, vaikams, ištikimą ir mylinčią sutuoktinę.
Žvelgdami į tokį ilgą ir gražų gyvenimą, negalime patikėti, kad jis praėjo ir lieka tik gražus atminimas. Todėl ieškome atsakymo Šventajame Rašte, kuris mums pasakoja apie amžinąjį gyvenimą, kurį pasiekiame eidami tikėjimo, vilties ir meilės keliu.
Tikėjimas yra tarsi tiltas, kuris mus sujungia su amžinybe. Tikėjimą mums perduoda tėvai, jo mokomės iš Bažnyčios kraičio, tačiau jis neapsiriboja tik žiniomis. Tikėjimas padaro mus atvirus Dievui ir drauge moko santykių su žmonėmis.
Tikėjimas ir viltis yra mūsų kelrodžiai šioje žemės kelionėje. Tačiau vienintelė meilė, įgyjama dar kūdikystėje, nepasibaigia šioje žemėje, bet pereina į amžinybę.
Tikintį žmogų mirties akivaizdoje guodžia viltis. Šiandien girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius: žinome, kad mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo būstinė, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje (2 Kor 5,1). Tikime, kad amžinybėje susitiksime su tais, kurie mus mylėjo ir kuriuos mes branginome. Ne viskas žemėje yra tobula, ne viską spėjame atlikti, todėl viltis mums atidaro amžinybės langą, amžinybės, kurioje išsipildo visi giliausi mūsų troškimai.
Tikėjimas ir viltis yra mūsų kelrodžiai šioje žemės kelionėje. Tačiau vienintelė meilė, įgyjama dar kūdikystėje, nepasibaigia šioje žemėje, bet pereina į amžinybę.
Meilė yra tai, be ko žmogus negali gyventi. Tačiau meilė nėra tik gražus jausmas. Ji yra dovana ir įpareigojimas, užduotis ir veiksmas. Prisimindami amžiną atilsį p. Almą matome joje nuostabų meilės spindėjimą: ji jautriai mylėjo ne tik savo vyrą, bet ir mažutėlius, sergančius ir stokojančius vaikus, kuriems stengėsi suteikti džiaugsmo ir pagalbos. Meile švietė jos akys ir visas gyvenimas.
Šventajame Rašte skaitome: Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. (Jok 2,18). Geri darbai yra mūsų kraitis, kuris atveria ir amžinybės duris, per kurias ateiname susitikti su Dievu. O Dievas, pasak Šventojo Rašto, yra Meilė. Jei norime susitikti su Dievu, turime išmokti žemėje mylėti, kad galėtume amžinybėje džiaugtis Jo artume.
Dievas yra meilės Šaltinis, kuris niekada nesibaigia ir neišsenka. Iš šio Šaltinio galime semtis mūsų gyvenimo kelionėje, o amžinybėje jis nustelbia visa, kas trukdė priimti meilės pilnatvę. Amžinybėje lieka vien tik meilė, kuria galėsime džiaugtis ir apkabinti visus, kuriuos dabar išlydime. Dievo dangus ir yra meilė, kurios taip trokšta mūsų širdys, o kelias į šį Rojų eina per mūsų meilės darbus žemėje ir valios pastangas darant gera, rūpinantis ir globojant visus, kuriems taip labai reikia šio dangaus spindulio, kad pažadintume juose viltį ir įkvėptume drąsos rinktis žemėje meilės kelią.
Pavasaris geriausiai atspindi mirties ir amžinybės tikrovę. Sužydėję sodai ir laukai neilgai džiugina akį. Žiedai nubyra ir nuvysta, tačiau lieka vaisiai, kuriuos surenka ir kuriais maitinasi kiti.
Dėkokime Dievui už vaisingą p. Almos gyvenimą, už jos meilę, kuri subrandino tokius gražius vaisius. Telydi Dievo angelai jos sielą į dangaus tėvynę. Testiprina Dievas prezidentą Valdą Adamkų ir teguodžia viltis, kad meilė nemirtinga.
