Dalinamės Vilniaus arkivyskupijos vyskupo augziliaro Arūno Poniškaičio homilija, sakyta Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vasario 27 d., šv. Mišiose už taiką Ukrainoje, meldžiantis, kad liautųsi pražūtingas kraujo liejimasis Ukrainoje ir jos žmonės vėl galėtų netrukdomi gyventi taikoje.
Šiandien, turbūt labiau nei bet kuriuo kitu laiku, nėra lengva kalbėti, nes žodžius bando nustelbti beprotiško karo trenksmas. Tačiau pro šią visą beprotybę mūsų ausis ir širdis pasiekia Dievo žodis, kuris šiandien kalba būtent apie žodžius, iš kurių yra atpažįstamas žmogus.
Galėtume teisingai pasakyti, kad šiandien reikia ne tiek žodžių, kiek darbų, veiksmų. Visgi, šie dalykai yra labai glaudžiai susiję. Jėzus – Evangelijoje girdėjome – sako: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). O tai, kas yra žmogaus širdyje, atskleidžia ir žodžiai, ir darbai.
Paskutinėmis dienomis girdėjome labai daug ciniško, akiplėšiško melo, pažadų, kad „niekas nieko nesiruošia pulti, neišsigalvokit“. Po kelių dienų suintensyvėja agresija iki ilgus metus pasaulyje nematyto masto. Ką tokie žodžiai liudija: beprotybę? apakimą? pasibaisėtiną nužmogėjimą? Nežinau. Vienas Dievas žino, nes tik Jis pilnai pažįsta žmogaus širdį.
Kaip ten bebūtų, karas yra didžiulis iššūkis žmoniškumui. Tai tarsi gaisras, kurį itin sunku sustabdyti, sukontroliuoti. Ši ugnis gali veržtis ir į kiekvieno iš mūsų širdį naikinančia baimės, neapykantos, nevilties jėga. Tačiau ši diena taip pat yra ir iššūkis, ir šansas kiekvienam. Šansas apsivalyti nuo savanaudiškumo ir būti labiau žmoniškam.
karas yra didžiulis iššūkis žmoniškumui.
Tapti labiau žmogumi būtent tada, kai atrodo visos aplinkybės veikia priešinga linkme, nes mes tai galime padaryti. Nes Dievas nori, kad mes būtume žmonės pagal pagal Jo paveikslą, būtume panašūs į Jį bet kokiomis aplinkybėmis. Ir kaip Jėzaus dieviška meilė atsiskleidė ant kryžiaus, – tikrai ne mažiau nei bet kuriuose Jo žodžiuose ir darbuose – taip ir šios dienos situacijoje: šios dienos kryžiuje vienijantis su Jėzaus kryžiumi gali atsiskleisti mūsų žmoniškumas ir Dievo veidas mumyse.
Pro karo sukeltą triukšmą, neraminančių žinių srautą, vakar pasaulį pasiekė ir vienas balsas – labai simboliškas, bet kartu ir labai konkretus. Tai ką tik gimusios mergaitės verksmas, gimusios Kijevo metro požemiuose, kur žmonės slepiasi nuo agresoriaus oro atakų. Šis toks silpnas balsas labai kontrastuoja su karštomis diskusijomis apie galimus sprendimus su daugybe argumentų, net ir labai pagrįstų. Ir to, be abejo, reikia.
Tačiau palaiminti, kurie išgirsta šį tylų kūdikio verksmą. Verksmą žmogaus, norinčio gyventi. Dievas nori, kad šis pasaulis būtų mūsų visų namai ir beldžiasi į mūsų širdis taip pat ir per vaiko ašaras. Kad šis pasaulis būtų mūsų – netobulų ir labai skirtingų, bet vieni kituose atpažįstančių brolį ar sesę – namai.
Palaiminti, kurie širdimi išgirsta šį kūdikio verksmą. Jis skatina padėti į šalį daug mūsų ligšiolinių paskaičiavimų apie tai, ką galime ir ko negalime, kas įmanoma ir kas neįmanoma, ko mums trūksta ir kas mums atlieka.
Šis balsas skatina bent kuriam laikui liautis dairytis į šalis, ką galėtų ar privalėtų padaryti kitas ar kiti. Jis skatina tiesiog išgirsti žmogų ir atsiliepti asmeniškai: malda, auka, savanoryste, pasidalinta pastoge.
Lenkiu galvą prieš visus, kurie operatyviai ėmėsi organizuoti pagalbą karo ištiktiems Ukrainos žmonėms. Kviečiu visus prisidėti, kuo tik galime.
Susivienijusios organizacijos – Lietuvos Caritas, Lietuvos Raudonasis Kryžius, Maltiečiai, „Maisto bankas“ ir „Gelbėkite vaikus“ – renka paramą nukentėjusiems ukrainiečiams.
Nacionalinis savanorių koordinavimo centras „Stiprūs kartu“ registruoja visus, kas tik gali suteikti būstą: laisvą butą, namą ar kambarį nuo karo siaubo bėgantiems ukrainiečiams…
Neabejoju, kad visa tai žinote. Kviečiu, atsiliepkime, kaip tiktai galime.
„Kaip puodžiaus žiedybą patikrina krosnis, taip žmogų pažinsi, jo šneką išgirdęs“ (Sir 27, 5) – šiandien girdėjome pirmąjame skaitinyje iš Siracido knygos. Esame tarsi toje vis labiau kaistančioje krosnyje. Ši ugnis ne tik patikrina mūsų žmoniškumą, bet ir yra šansas jį išgryninti, sustiprinti.
Brangieji, malda už Ukrainą, už taiką tegul keičia mūsų širdis.
Brangieji, malda už Ukrainą, už taiką tegul keičia mūsų širdis. Kaip sako apaštalas Paulius: „Daug gali karšta teisiojo malda.“ Melskimės už savo Tėvynę ir jos laisvę ginančius Ukrainos žmones, už žuvusius, už sužeistus. Melskimės už suklaidintų, klystančių atsivertimą. Ir kovokime, kad į mūsų širdį neįsibrautų neviltis, neapykanta, paralyžiuojanti baimė. Tegul visos tos emocijos, kurias žmogiškai išgyvename ir kurios yra labai suprantamos, paskatina mus veikliai atsiliepti tuo žingsniu, kokiu galime, kaip tai mums yra įmanoma.
Tegul mūsų malda kyla į dangų, bet tegul ji keičia ir mus, kad mylėtume ne gražiais žodžiais, bet konkrečiais artimo meilės darbais. Siekime visus geros valios žmones, nepriklausomai nuo tautos, kultūros, tikėjimo, visus geros valios žmones vienijančio teisumo.
Telaimina Dievas Ukrainą. Telaimina Dievas mus visus.
