Italų teologas Marco Vergottini (Markas Vergotinis) savo interviu italijos laikraščiui „Avvenire“ pabrėžia, kad šiandien vienas svarbiausių teologijos uždavinių – rasti kalbą, kuri būtų kartu ir aiški, ir tiksliai perteikianti tikėjimo turinį. Pasak jo, „teologija pirmiausia gimsta ne iš abstrakčių apibrėžimų, bet iš krikščioniškojo įvykio pasakojimo“, todėl jos kalba privalo jungti „pasakojimą ir sąvoką, patirtį ir mąstymą“.
Vergottini įspėja apie du kraštutinumus: „viena vertus, moralistinį ar pernelyg supaprastintą redukavimą, kita vertus – sisteminę abstrakciją ar grynai dedukcinę doktrininę ekspoziciją“. Tikrasis iššūkis, anot jo, yra „grąžinti tikėjimo konkrečią formą neišduodant jo tankio“.
Svarstydamas apie teologinę kalbą, jis pabrėžia, kad šioji visada yra tarpininkavimas: „krikščioniškasis tikėjimas niekada nepasireiškia tiesiogiai – jis perduodamas per pasakojimus, simbolius, sąvokas ir praktikas“.
Todėl teologinė kalba turi „saugoti turinį, nepaversdama jo ezoteriniu žargonu“. Pats sudėtingumas, pasak teologo, „nėra trūkumas“, tačiau jis tampa problema tada, kai „prarandamas ryšys su tikinčiųjų patirtimi ir konkrečiu Bažnyčios gyvenimu“.
Vergottini pripažįsta, kad pats anksčiau buvo linkęs į perteklinį sudėtingumą, tačiau laikui bėgant suprato, jog „aiškumas nemažina mąstymo lygio – priešingai, jį grynina“. Kaip pavyzdį jis mini kardinolą Carlo Maria Martini, kurio „gebėjimas sudėtingus dalykus pasakyti paprastais žodžiais“ jam tapo svarbiu orientyru.
Apibendrindamas teologas interviu pabrėžia, kad „teologija be bažnytinės ir istorinės patirties yra tuščia, o tikėjimas be sąvokinio apmąstymo – aklas“. Teologinės sąvokos, anot jo, „nekuria apreiškimo, bet saugo jo suprantamumą“ ir padeda padaryti tikėjimą Jėzumi Kristumi „perteikiamą, kritišką ir dalijamą Bažnyčios gyvenime“.
