Sodomijos „vėžys“ tarp kunigų grasina užtraukti Dievo rūstybę Bažnyčiai, teigia katalikų šventasis ir Bažnyčios mokytojas, kuris prieš daugiau nei 900 metų reagavo į panašią kaip šiais laikais krizę dvasininkijoje.
Savo veikale „Gomoros knyga“, neseniai išleistame JAV nauju vertimu, Damijonas ypatingą dėmesį skiria augančiam homoseksualumo toleravimui tarp dvasininkų, įspėdamas, kad jis „skverbiasi per dvasininkų luomą ir iš tiesų siautėja kaip žiaurus žvėris Kristaus avidėje“. Jis perspėja, kad jei ši didėjanti homoseksualumo tolerancija tarp dvasininkų ir tikinčiųjų nebus išrauta su šaknimis, „neabejotina, kad dieviškosios rūstybės kalavijas jau kyla smogti ir daugelio pražūčiai.““
„Gomoros knyga“ atrodo ypač aktuali pastarųjų pareiškimų apie homoseksualumą kontekste, kuriuos paskelbė įtakingiausi Katalikų Bažnyčios vadovai ir grupės ir kurie daugeliui sudarė įspūdį, jog Bažnyčia yra pasirengusi priimti atviresnę laikyseną homoseksualumo atžvilgiu. Tokie pareiškimai apima, bet jais neapsiriboja, 2013 m. popiežiaus Pranciškaus žinomo pasakymo „Kas aš toks, kad teisčiau?“ iškraipytą interpretavimą bei 2014 m. Šeimos sinodo tarpinės ataskaitos teiginį, leidusį suprasti, kad homoseksualūs asmenys dėl savo polinkio į šią nuodėmę turi „dovanų ir savybių, kurias gali pasiūlyti krikščionių bendruomenei“.
Damijonas, XI a. italų katalikų reformatorius ir Bažnyčios mokytojas, teigė, kad tam, jog Bažnyčia būtų žemės druska ir pasaulio šviesa, ji privalo be kompromisų skelbti visą tiesą apie Dievo planą žmogaus lytiškumui ir apie tai, kokios baisios – tiek laikinos, tiek amžinos – yra pasekmės tiems, kurie užsiima „nenatūraliomis lytinėmis praktikomis“.
Nors Damijonas (1007–1072) „Gomoros knygą“ parašė beveik prieš tūkstantį metų, jo tuometinės situacijos Bažnyčioje analizė apie homoseksualumo problemą daugelio vertinama kaip stebėtinai šiuolaikiška, gaivi ir įžvalgi, ypač skaitant ją dabartinių Bažnyčios viduje vykstančių judėjimų, siekiančių keisti moralinį mokymą, kontekste. Savo veikalą Damijonas adresavo popiežiui šv. Leonui IX, ragindamas jį imtis veiksmų prieš tuo metu plačiai paplitusią homoseksualumo praktiką tarp dvasininkų ir vienuolių.
Naujojo leidimo vertėjas Matthew Hoffmanas (Metju Hofmanas), kuris šį leidimą dedikavo popiežiui Pranciškui, portalui „LifeSiteNews“ sakė, kad knyga turi svarbią žinią dabartiniam laikui, ypač pabrėždama tai, ką jis pavadino „itin destruktyviu“ homoseksualaus elgesio poveikiu žmogui – tiek dvasiniu, tiek psichologiniu požiūriu. Skelbiame visą šio vertėjo interviu portalui „LifeSiteNews“.
Ar šiandien Bažnyčioje matote judėjimų ar tendencijų, panašių į tas, su kuriomis prieš tūkstantį metų kovojo šv. Petras Damijonas? Kokius pavyzdžius galėtumėte pateikti?
XI amžiaus Katalikų Bažnyčios situacija, kai gyveno Damijonas, kai kuriais nerimą keliančiais aspektais primena mūsų laikus. Tuo metu kunigystę buvo pasirinkę daugybė morališkai palaidų vyrų, menkai gerbusių lytinę moralę, įskaitant homoseksualius asmenis, kurie, Damijono žodžiais, iš savo „dvasinių sūnų“ darydavo „prostitutes“. Tačiau, skirtingai nei šiandien, daugelis kunigų atvirai gyveno nemoraliuose ryšiuose su sugulovėmis ar neteisėtomis žmonomis ir mažai ką slėpė apie kitus skandalingus savo veiksmus. Toks elgesys buvo būdingas net kai kuriems popiežiams, kurie rodė blogą pavyzdį visai Bažnyčiai.
Damijonas priminė popiežiui Leonui IX tradicinį įstatymą, taikytą kunigams, pagautiems dėl ištvirkimo su nepilnamečiais: jie turėjo būti viešai pažeminti, jiems ant galvos išskusta tonzūra, spjaudoma į veidą, jie privalėjo būti šešiems mėnesiams uždaromi į vienuolyno celę ir atlikdami atgailą, verčiami pasninkauti valgant miežinę duoną, o po to visą likusį gyvenimą laikomi dviejų vienuolių priežiūroje. Tokia griežta bausmė atspindėjo suvokimą apie šių nusikaltimų sunkumą, kuris pastaraisiais dešimtmečiais labai sumenko.
Griežtos atgailos už sodomiją padėjo išlaikyti suvokimą apie šio veiksmo rimtumą. Jos galėjo trukti dešimtmečius. Net ir dvasininkai, galbūt sugrąžinti į kunigystę, privalėjo atlikti šias atgailas ir būdavo baudžiami griežčiau nei pasauliečiai.
Nors Bažnyčia ir toliau moko, kad bet koks lytinis aktas už santuokos ribų yra sunkiai nuodėmingas, po Vatikano II Susirinkimo bausmių sistema dvasininkams, padariusiems sodomijos ar vaikų seksualinio išnaudojimo nusikaltimus, buvo gerokai sušvelninta. Šios laisvės vaisius matėme daugybėje tragiškų seksualinio išnaudojimo atvejų, kurių buvo galima išvengti, jei Bažnyčios vadovybė būtų laikęsi tradicinio mokymo.
Ar Damijonas ką nors sako apie dvasines aktyvaus homoseksualumo pasekmes? Kokie jo įspėjimai?
Damijonas homoseksualų elgesį laiko itin griaunančiu žmogui – tiek dvasiškai, tiek psichologiškai. Jis rašo, kad „ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražūtis, teršia kūną, užgesina proto šviesą, išvaro Šventąją Dvasią iš žmogaus širdies šventyklos, įveda geismo kurstytoją demoną, sukelia sumaištį ir visiškai pašalina tiesą iš suklaidinto proto“. Šias vidines kančias jis laiko įžanga į amžinąsias pragaro kančias, jei žmogus iki mirties neatgailauja.
Damijonas rašo, kad tie, kurie yra atsidavę sodomijai, esą skatinami kariauti „bedieviškus karus prieš Dievą“ ir yra graužiami kaltės bei gėdos. Tokia analizė, jo požiūriu, galėtų paaiškinti nemažai šiuolaikinio homoseksualaus judėjimo bruožų, kuris, atrodo, yra linkęs pulti krikščionis ir versti juos bendradarbiauti pripažįstant homoseksualias sąjungas. „Jo kūnas dega geismo įniršiu, jo sustingęs protas dreba nuo įtarumo kartėlio, o nelaimingo žmogaus širdyje pragariškai siautėja chaosas“, – priduria Damijonas, kalbėdamas apie sodomitus.
Jis taip pat tarsi numato šiuolaikines homoseksualaus potraukio kritikas, pabrėždamas, kad tarp tos pačios lyties asmenų nėra autentiško papildomumo. „Ko tu ieškai vyre, ko negali rasti savyje – kokio lyčių skirtumo, kokių skirtingų kūno bruožų?..“ – klausia jis.
Vis dėlto jo žinia nėra vien pasmerkimas. Joje skamba ir viltis tiems, kurie yra puolę į lytinį palaidumą – kad Dievas gali juos išlaisvinti ir sugrąžinti prie savęs. Jis išreiškia gilų liūdesį dėl tų, kurie pasidavė lytiniam iškrypimui, ir ragina juos: „Kelkis… Pabusk, žmogau, grimztantis į apgailėtino malonumo miegą! Atsigaivink pagaliau, tu, kuris kirtai mirtinu kalaviju savo priešų akivaizdoje!“ Jis tikina, kad tie, kurie puolė į sodomijos nuodėmę, gali pakilti į dvasines aukštumas prakilnesnes nei tos, iš kurių buvo nusiritę, nors kartu aiškiai teigia, jog kaltieji dėl sunkiausių sodomijos formų negali būti sugrąžinti į dvasininkų luomą.
Kokia, jūsų manymu, svarbiausia Damijono žinia šiandienos Bažnyčiai?
Šv. Petras Damijonas, pripažintas Bažnyčios mokytoju, primena apie, jo įsitikinimu, ypatingą homoseksualaus elgesio ir kitų lytinių iškrypimų sunkumą. Jis sodomijos sąvoką sieja ir su kontracepcija bei masturbacija, teigdamas, kad visos šios formos priklauso tam pačiam moraliniam blogiui. Jis nelaiko to tik techniniu doktrinos klausimu, bet vertina kaip itin sunkų nusikaltimą.
Damijonas sodomijos pasmerkimo nelaiko vien techniniu doktrinos klausimu, kaip, anot teksto, šiandien kai kurie Bažnyčios hierarchai linkę manyti. Jis ją vadina „sunkiausia nuodėme“ ir net demoniško apsėdimo ženklu. Tai dera su Šventojo Rašto tradicija, kur sodomija priskiriama prie keturių nuodėmių, šaukiančiųsi Dievo keršto. Tokiai jo pozicijai, kaip teigiama, aiškiai pritarė ir popiežius šv. Leonas IX, rašęs Damijonui, kad „visa, kas šioje mažoje knygoje išdėstyta, mūsų sprendimui pasirodė priimtina, kaip vanduo priešingas pragariškai ugniai“. Ši pozicija taip pat atitinka 1962 m. Šventojo Oficiumo dekretą dėl kunigų seksualinių nusikaltimų, kuriame sodomija ir vaikų seksualinis išnaudojimas buvo pavadinti „sunkiausiu nusikaltimu“.
Ar Damijonas skelbia neapykantą homoseksualams?
Priešingai. Jo darbas, grindžiamas gailestingumu ir meile nusidėjėliui, kartu neapykanta pačiai nuodėmei. Jis siekia nusidėjėlio susitaikymo su Dievu, o ne jo pasmerkimo.
Kokius pavojus Bažnyčiai Damijonas įžvelgia, jei ji neskelbia visos tiesos?
Damijonas perspėja, kad sodomija, ypač kunigystėje, yra tarsi baisus maras, galintis užtraukti Dievo rūstybę. Jis įspėja, kad tokiais blogais darbais užsiimantys kunigai nėra tinkami užtarti tautą ir veikiau išprovokuos dieviškąją bausmę, o ne susitaikymą. „Saugokitės neužgesinamai įžiebti Dievo rūstybės prieš jus, kad savo maldomis dar labiau neužrūstintumėte To, kurį akivaizdžiai įžeidžiate savo piktais darbais; ir nors jūsų pačių pražūtis tikra, saugokitės tapti kalti dėl kito pražūties“, – rašo jis.
Jis taip pat įspėja prelatus – vyskupus ir vienuolijų vyresniuosius – kad jei jie nepataisys jiems pavaldžių asmenų, bus atsakingi už jų nuodėmę. Jis smerkia jų „žiaurų gailestingumą“ ir „bedievišką pamaldumą“, kai, atsisakydami bausti piktadarius, leidžia jų nuodėmės žaizdoms pūliuoti, užuot jas gydę. Deja, pastaraisiais metais kai kurie šiandienos Bažnyčios vadovai, kalbėdami apie lytinę nuodėmę, linkę laikytis priešingos nuostatos – vadinti „gailestingumu“ atsisakymą pripažinti blogio sunkumą ir jo griaunamąjį pobūdį.
Ar tiesa, kad popiežius šv. Leonas IX atmetė Damijono siūlymus?
Ne, ir iš tiesų knygos pradžioje parašytoje mano pratarmėje šis klausimas išsamiai aptariamas ir galutinai paneigiamas šis mitas. Kaip jau minėjau, popiežius Leonas IX „Gomoros knygą“ įvertino pačiais aukščiausiais žodžiais, be to, jis nustatė net griežtesnę bausmių sistemą, nei buvo siūlęs Damijonas.
Kai kurie mokslininkai remiasi viena fraze, kurioje popiežius, pripažinęs senovinius Bažnyčios įstatymus dėl sodomijos, pasako „mes, veikdami žmogiškiau“ ir tuomet išdėsto savo sprendimą, kaip spręsti šį klausimą. Tačiau ši formuluotė „mes, veikdami žmogiškiau“, kaip parodau, nėra Damijono kritika. Tai iš tikrųjų nuoroda į seną Bažnyčios susirinkimą, kuris tą pačią frazę vartojo pagrįsdamas švelnesnę bausmės formą. Vis dėlto Leono nustatyta bausmė netgi viršija tai, ko Damijonas prašė „Gomoros knygos“ pabaigoje, todėl čia nėra nei jokio papeikimo, nei Damijono minčių atmetimo.
