Ilgametė Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotoja Snieguolė Rudzinskienė, Vasario 16-tąją apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, neįsivaizduoja savęs jokioje kitoje veikloje. Snieguolė Carite dirba jau 30 metų ir yra Socialinės tarnybos vadovė. Moteris valstybiniu apdovanojimu įvertinta už nuoširdų darbą rūpinantis pažeidžiamais asmenimis, už asmeninį atsidavimo ir atjautos pavyzdį, aktyvią savanorišką ir visuomeninę veiklą.
Visi, kam teko laimė susitikti Snieguolę, patvirtins, kad būtent ji yra Socialinės tarnybos širdis. Tarnyba, įsikūrusi Paco g. 4, kiekvieną savaitę sutraukia daugybę žmonių, kuriems trūksta šiltų batų, palto, o kartais ir šilto žodžio. Tarnybos lankytojai ir savanoriai Snieguolę apibūdina kaip ypatingą žmogų, kurio dėka gera užsukti į Paco gatvę – čia visada sulauksi šypsenos, palaikymo, gydančio pokalbio.
Tačiau šie 30 metų darbo ne visada buvo lydimi šypsenos. Su Snieguole susitinkame Socialinėje tarnyboje, kur pas ją ateina žmonės pasikalbėti ir būti išgirsti, o gal tiesiog pažiūrėti į akis.
Kokios pagalbos reikia žmonėms, kurie pas Jus ateina?
– Ateina žmonės, kuriems reikia apsirengti, pavalgyti, gali ir išsimaudyti. Kitiems tereikia išsikalbėti. Antradieniais ir ketvirtadieniais gali ateiti visi, kam tik reikalinga parama, mes neprašom jokių dokumentų. Jei žmogus čia ateina, vadinasi, jam reikia.
Atrodo, čia tik drabužiai, daiktai, bet kaip pagelbėja žmonėm šitie dalykai! Pirminiai poreikiai labai svarbūs. Būna, ateina žmogus ir džiaugiasi, kad vaikšto tvarkingai apsirengęs, nesiskiria nuo kitų. Mamoms ypač svarbu, kad vaikai taip gražiai aprengti, nuo galvos iki kojų, ir ne gėda, niekas iš jų nesityčioja. Skurdžiau gyvenančioms šeimoms labai norisi, kad vaikai neišsiskirtų iš kitų, kad gražiai atrodytų.
Vienas atvejis labai sugraudino. Vakar. Paskambino moteris ir sako tokiu balsu, kad iškart pajutau – ne paramą nori atiduoti, o kažkas negerai… Sako: „Man labai gėda kalbėti, sužinojau, kad galima pas jus kreiptis. Aš dirbu, vyras neįgalus, dirba, turim vaikų, bet labai sunkiai verčiamės”. Labai graudu pasidarė, sakau, kaip gerai, kad paskambinot, kalbėkit drąsiai. Tokių atvejų tikrai padaugėję, žmonės iš pažįstamų sužino apie Caritą, bet jiems gėda ateiti. Aš taip džiaugiuosi, kad mus surado. Taip laukiu rytoj tos moters ir kuo galėsim, tikrai padėsim.
Yra ir sėkmės atvejų, dėl kurių labai džiugu. Kartais ateina buvę lankytojai, daugiausia moterys, ir pasakoja, kad dabar jau patys gali Caritui padėti, dėkoja, kad atsistojo ant kojų, turi darbą. Kartais ateina ir vyrai, buvę alkoholikai, atveža rūbų, džiaugiasi, kad Caritas tikrai padėjo. Manau, kad yra ir daugiau žmonių, kurie išsikapstė ir jiems nebereikia mūsų pagalbos.
Jūsų darbas tikrai nėra paprastas. Kas Jus motyvuoja ir veda į priekį?
– Pagrindinė priežastis yra žmonės, kurie pas mus ateina. Man jiems norisi padėti, nes nežinau, kas daugiau jiems padės.
Sako, kad Caritas – gailestingoji meilė, tik man reikėjo iki to labai daug augti. Visko buvo: ir smirdėjo, ir slėpiausi nuo socialinės tarnybos lankytojų, kad nematytų gatvėje. Dabar kitaip, gal metai pakeitė mano požiūrį į žmones, dabar kaip tik faina, kad gatvėje pakalbina koks nors mūsų žmogus, aš sustoju ir kalbu. Ir kodėl man neparodyti kitiems, kad su žmogumi galima kalbėtis?
Aš pati tikinti ir šie žmonės augina mane tikėjime. Nežinau, kokia būčiau, jeigu ne jie. Gyvenime tikrai esu impulsyvi, kartais esu ir kategoriška, ir pikta… Bet man atrodo, kad šie žmonės man yra pavyzdys. Kartais džiaugiuosi, kad man Dievas davė kitokį gyvenimą, negu jų, kad gyvenu gerai ir galiu jiems padėt.
Dėkoju ir už tai, kad šitie žmonės ateina pas mus. Aš su jais kalbuosi, kartais ir piktai, su žmonėmis net pasibaram, visko būna. Bet mane Dievas, matyt, sustabdo ir primena, kad tai – mano žmogus. Tikriausiai čia ir turėjau būti, nes nežinau, koks mano gyvenimas būtų buvęs. Kažkodėl kaupiasi ašaros, dėl ko, nežinau.
Tikriausiai čia ir turėjau būti, nes nežinau, koks mano gyvenimas būtų buvęs. Kažkodėl kaupiasi ašaros, dėl ko, nežinau.
Prisimenu gražią gerojo samariečio evangeliją, kaip Dievas norėjo, kad kiekvienas žmogus gimtų, gyventų. Juk kad ne mes teisėjai, mes negalim kaltinti. Yra tokių nuomonių, kad pats kaltas, pats „nusivažavo”. Gal anksčiau pritardavau, bet dabar, gink Dieve, nesakau. Jis toks pat žmogus kaip ir aš, ne iš kosmoso atsiųstas, kodėl turiu jį priimti kitaip?
Labai priklauso nuo darbuotojų ir savanorių, kaip mes šį žmogų priimsim. Į kiekvieną žiūriu kaip į Dievo kūrinį, man nesunku to žmogaus ir atsiprašyti, mes draugiškai pasikalbam. Padeda toks paprastumas, kai kalbi kaip žmogus su žmogum. Matau, kad ir savanorės kartais pabara žmones, bet stengiasi kalbėtis, padėti, ir toks pavyzdys įkvepia.
Mūsų gyvenimas ir paprastas, ir sudėtingas, nes ateina žmonių su dideliais skauduliais. Jie gali ir negražiai bendrauti, ir su mumis nesiskaityti. Bet jeigu man netiktų, tai ir išeičiau. Aš pasirinkau čia būti ir čia mano vieta.
Carite dirbate jau 30 metų. Kaip keitėsi ši organizacija?
– Caritas tikrai labai pasikeitė per tiek metų, nors man neatrodo, kad jau tiek daug metų praėjo. Dažnai žmonės sako, kad negalima taip ilgai dirbti vienoje vietoje. Bet aš savęs neįsivaizduoju niekur kitur.
Mane pakvietė draugė, ir kai atėjau, Carite buvo gal 20 žmonių, gal net tiek nebuvo, o dabar jau virš 100 darbuotojų! Tuo metu dar net atlyginimo nemokėjo, dirbom už auką, už darbą atsilygindavo maisto produktais. Pirma dirbau valgykloje, po to sandėlyje. Anuomet Caritas daugiausia teikdavo paramą daiktais, būdavo labdaros siuntos iš užsienio, Vokietijos. Mes jas skirstydavom ir dalindavom parapijom.
Caritas labai augo, pradėjo kilti, labai daug pasiekė. Dirbau jau gal 11 metų, kai man pasiūlė tapti Socialinės tarnybos vadove. Buvo taip netikėta, bijojau, kad bus per sunku – iki tol buvau po kažkieno sparneliu, o dabar būsiu vadovė?.. Vajei, galvoju, kaip čia aš įstengsiu… Bet visada galėjau tartis su kolegomis, su drauge Edita, kuri taip pat Carite dirba iki šiol.
Caritas labai augo, pradėjo kilti, labai daug pasiekė. Dirbau jau gal 11 metų, kai man pasiūlė tapti Socialinės tarnybos vadove. Buvo taip netikėta, bijojau, kad bus per sunku – iki tol buvau po kažkieno sparneliu, o dabar būsiu vadovė?..
Tarnyboje man padeda puikos savanorės, likęs ilgalaikių savanorių branduolys. Aš labai jomis džiaugiuosi ir pasitikiu. Jei ne jos, būtų labai sunku. O kiek daug jaunimo susitinku! Ateina atlikti praktiką pas mus, socialines valandas, iš Jėzuitų gimnazijos, Licėjaus. Toks pozityvus mūsų jaunimas, įkvepia.
Sako, kad geras žmogus – ne profesija, bet norėčiau paprieštarauti. Ne profesija, bet ir profesija. Nes tikrai yra visokių darboviečių, bet Carite man labai gera, nes čia geri žmonės, kolektyvas vieningas. Dėkoju Dievui, kad esu čia, kad sutikau labai daug nuoširdžių žmonių ir kuo toliau, tuo labiau augu tikėjime.
Savo kasdienybėje susiduriate su daugybe skaudžių istorijų. Ar „nesinešate“ jų namo?
– Seniau nešiodavausi su savimi tų žmonių bėdas, istorijas. Man būdavo taip liūdna, daug apie juos galvodavau, verkdavau, pasakodavau vyrui, vaikams. Bet dabar elgiuosi kitaip.
Negaliu pasakyt, kad tapau nejautri, bet kitaip priimu. Ir dabar man būna jautru, bet kalbėdama su žmogumi aš stengiuosi padėti išspręsti problemą – pasiūlyti nueiti pas Carito psichologą, parodyti kitą kelią, nurodyti į kitą organizaciją, ar palaikyti gražiu žodžiu, išgerti kartu arbatos, kavos. Sakyčiau, be tų didelių emocijų ir mane žmonės kitaip supranta, aš gal net labiau įsigilinu į jų gyvenimą.
Turiu ir individualias konsultacijas. Džiaugiuosi, kad žmonės ateina, net jei kažko gilaus negvildenam, bet jiems reikia tiesiog atsisėst, pažiūrėt į akis ir pasikalbėt. Kartais ateina žmogus, išėjęs iš kalėjimo, turėjęs priklausomybę narkotikams. Jam būna gėda kalbėtis su manimi dėl to, ką yra padaręs gyvenime. O aš sakau, tu nesigėdyk, mes kalbam. Kai kalbiesi akis į akį su žmogumi, jis labai atsiveria, dažnai jo problemos labai gilios ir taip norisi padėti. Bet kartais matau, kad niekaip kitaip padėti negaliu ir prašau jo nueiti į bažnyčią. Už kiekvieną žmogų sukalbu poterį, nežinau kaip Dievulis priima, bet žmogui, atrodo, pagerėja.
Kuo toliau, tuo labiau malda mane veža. Kartais ateina koks piktas žmogus, galim su juo apsižodžiuot, bartis, bet aš susiimu ir mintyse sukalbu kokį poterėlį – ir tikrai nusiramina! Ateina visokių žmonių, kai kurie iš jų pavojingi, bet nėra buvę labai didelių incidentų, visada pasiseka susitarti.
Seniau buvau padūkus ir pasibadydavau, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas trapus ir viskas labai laikina. Reikia tikrai susimąstyt ir dėkot Dievui, kad gyvename gerai, ir tik prašau, kad mūsų žmonėms būtų geriau.
Ačiū už pokalbį!
