Trisdešimt penkeri metai.
Daugeliui iš jūsų – jau istorija.
Man – nedidelė, bet labai reikšminga mano autobiografijos dalis.
Mokyklos atsiradimą kai kas vadina stebuklu.
O kas yra stebuklas?
Tai neįtikėtinai sėkmingas įvykis, kuris, esant realioms aplinkybėms ir pagal įprastą įvykių eigą, atrodė neįmanomas.
1952 metai
Teks prisiminti laikus, kai buvau tokia pat, kaip patys jauniausi šios šventės dalyviai. Man buvo dešimt metų, mokiausi ketvirtoje klasėje. Tai buvo jungtinė pradinės mokyklos klasė – kartu su trečiokais, antrokais ir net pirmokais.
Per Kalėdas, kaip visada su šeima, anksti rytą išėjome į artimiausią bažnyčią, esančią už šešių ar septynių kilometrų. Buvo tamsu, bridome per sniegą. Tamsu buvo ir bažnyčioje – elektros dar nebuvo. Žvakių šviesoje pamatėme pro šalį praeinantį mano mokytoją. Labai nudžiugome, ypač mano mama.
Mokytojas taip pat švenčia Kalėdas. O juk visi jau žinojome: mokytojams ne tik buvo draudžiama eiti į bažnyčią, bet ir įsakyta vaikus auklėti ateistiškai, aiškinant, kad jokio Dievo nėra.
Neilgai trukus į mokyklą atvyko nepažįstami žmonės. Mokytojas nutraukė pamokas ir mus paleido namo.
Po kelių dienų per piešimo pamoką ketvirtokams buvo duota užduotis: „Ant piešimo lapo nupieškite rėmelius.“ Stengėmės, nes norėjome gero pažymio. Namuose liepė darbą pabaigti, gražiai apkirpti žirklėmis ir kitą dieną atsinešti į mokyklą. Per dailyraščio pamoką tuose rėmeliuose jau nurašinėjome iš IV klasės vadovėlio „Iškilmingą pionieriaus pasižadėjimą“.
Prieš kitą panašų vizitą mokytojas pasikvietė mane į savo kambarį ir pasakė, kad mokykloje bus svečių. Kadangi buvau būrio tarybos pirmininkė, jie norėsią su manimi pasikalbėti. Tikriausiai klaus, kur dokumentacija.
„Sakyk, kad visi dokumentai yra pas tave namuose“, – taip mano mylimas mokytojas davė pirmąją melo pamoką.
Svečiai iš tiesų norėjo su manimi pasikalbėti. Labai jaudinausi – juk meluoti nuodėmė. Tačiau jie neklausė apie dokumentus. Paklausė, kas yra spintoje mokyklos koridoriaus kampe.
„Knygos“, – atsakiau su palengvėjimu, nes nereikėjo meluoti.
„Ar jums tas knygas duoda skaityti?“
„Kartais duoda.“
Kitą dieną mokytojas pasakė: „Apie tas knygas tu negerai pasakei.“
Taip prasidėjo mano „politinė karjera“.
1953 metai
Ketvirtos klasės baigiamuosius egzaminus laikiau jau kitoje mokykloje. Mirė Stalinas, mums leido grįžti į gimtuosius namus, iš kurių buvome pabėgę, sužinoję apie gresiantį trėmimą į Sibirą. Tėvus priėmė į kolūkį, mokykla tapo arti, klasės – didelės.
Patyriau spaudimą, kad nenešioju raudono pionieriaus kaklaraiščio. Mama jo nenupirko. Per patikrinimus nuolat gaudavau papeikimus. Buvo ir dar keli pionieriai, kurie „pamiršdavo“, bet jų niekas nemėgo – paklusti reikėjo.
1956 metai
Mus ruošė kitam „politinės karjeros“ laipteliui – stojimui į komjaunimą. Priėmimas vykdavo viešuose susirinkimuose, stojantieji turėdavo atsakyti į klausimus. Vienas jų man buvo baisiausias:
„Ar esi atsikratęs religinių prietarų?“
Galimas buvo tik vienas atsakymas – „taip“.
Mano bendramoksliai palūžo. Aš į komjaunimą nestojau. Buvau izoliuojama, išeidavau iš klasės per susirinkimus, gąsdinama, kad niekur neįstosiu. Charakteristikos lemdavo likimą – be komjaunimo rekomendacijos kelias į aukštąsias buvo uždarytas.
Aš į bažnyčią eidavau viešai. Mažame miestelyje viskas matyti.
1960 metai
Abitūros ir stojamuosius egzaminus išlaikiau gerai ir iš karto įstojau į Vilniaus universitetą – vienintelė iš visos klasės į stacionarą.
Tai buvo pirmasis stebuklas mano gyvenime.
Ak, mano mokytojai… Jie buvo tikrieji stebukladariai. Jie per posėdį išdrįso nubalsuoti, kad klasės vadovės įrašytas sakinys apie „religinius prietarus“ būtų išbrauktas. Apie tai man vėliau papasakojo istorikas Algirdas Kelmickis – jau kaip kolega mano pirmojoje darbovietėje Telšių IV vidurinėje mokykloje.
Penkiasdešimt metų buvome ugdomi prievarta ir baime. Dvi kartos – tėvai ir vaikai. Pagal okupantų planą visi turėjome tapti ateistais.
Ir štai – 1990 m. rugsėjo 1-oji. Trisdešimt mokytojų ir trys šimtai mokinių su trispalve Lietuvos vėliava žygiuoja Telšių gatvėmis į Katedrą. Už tokią pačią vėliavą Rainiuose dar visai neseniai buvo baudžiami mokiniai ir direktorė.
Ar tai ne stebuklas?
Tie mokytojai ir mokiniai neatsirado iš niekur. Jie išaugo sovietinėse mokyklose, išlaukė laisvės dienos, nepabūgo rizikuoti.
Garsas apie mus sklido po Lietuvą, katalikiškąją Europą, už Atlanto. Atsirado partneriai, išaugo priestatas su koplyčia, biblioteka, klasėmis. Gimė ir kitos panašios mokyklos.
Stebuklas ne tik mokyklos atsiradimas. Stebuklas – kad tauta nepalūžo, kad buvo Baltijos kelias, kad išliko tikintys mokytojai, kunigai, šeimos.
Visuose šiuose įvykiuose matau Dievo rankos vedimą. Tuo netiki tik tie, kurie nesimeldžia. Jie sako: „Stebuklų nebūna.“
Tačiau šiandien Vincento Borisevičiaus katalikiškoje gimnazijoje mokosi daugiau kaip 600 moksleivių – tai didžiausia mokykla Telšių rajone.
Ar tai ne stebuklas?
Kalba pasakyta minint katalikiškos Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos 35 m. jubiliejų
