Karas Ukrainoje ir COVID-19 epidemija kaip rentgenas išryškina visas ligas, kuriomis serga Vakarų bendruomenės. Daugelis mūsų su nerimu stebime procesus, vykstančius Europos Sąjungoje prasidėjus karui Ukrainoje. Pažvelkime į dabartinę ES ir kai kurių svarbiausių pasaulio institucijų būklę.
Akivaizdžiai pamatėme Jungtinių Tautų bejėgiškumą. Ši institucija po Antrojo pasaulinio karo priėmė nemažai žmonijai gerų sprendimų, tačiau kas iš to, jeigu nėra efektyvaus jų įgyvendinimo mechanizmo. Maža to, jos širdyje tarpsta „vėžys“, t. y. Rusija su veto teise JT Saugumo taryboje. Ši šalis turėtų užtikrinti stabilumą pasaulyje, bet ji yra beširdis agresorius, galintis užblokuoti visus tarybos sprendimus.
Beje, COVID-19 epidemija parodė, kad vis mažiau pasitikima Pasaulio sveikatos organizacijos sprendimais. Ir ne be reikalo. Atidesnis stebėtojas be vargo gali pastebėti, kad turėjusi būti autoritetinga ir globaliam pasaulyje reikšminga mokslo ekspertų institucija, kartas nuo karto, pradėjo savo mokslines išvadas grįsti balsavimu, (pavyzdžiui, dėl gyvybės apsaugos ar genderizmo ideologiją pagrindžiančių teiginių, ir kt.), o ne tik pagrįstai priimtais įrodymais. Negalima atsikratyti įspūdžio, kad sprendimai priimami visų pirmą vadovaujantis stambių korporacijų interesais.
Iki šiol lyg ir veikia Europos Taryba, ESBO ir kitos institucijos, kurios turėtų būti, bet nėra aktyvios šiuo sudėtingu karo laikotarpiu. Galima būtų tęsti ir toliau. Kol kas efektyviau veikia NATO, bet tai – jau atskira tema. Norėčiau detaliau aptarti mums ypač svarbią instituciją – Europos Sąjungą, į kurią Ukrainos net kandidate nenorima priimti.
Tikrai neagituoju palikti ES, nors norėčiau vieningesnės ir energingesnės sąjungos, bet, deja, ne visada norai pildosi. Daug ligų yra senėjančioje ES, bet, norėdami jas gydyti, turime jas diagnozuoti ir laiku gydyti. Jeigu norime, kad ši sąjunga išliktų, negalime apsimesti, jog viskas gerai; tai yra tiesus kelias į jos suirimą.
Visą laiką Vakarų valstybių pareigūnai ir ES valdininkai kalba apie europinių vertybių gynimą. Tiesa, dažniausiai nedetalizuodami, ką tai reiškia.
Ką tik stebėjome Prancūzijos prezidento rinkimus. Girdėjome politologų ir politikų su baime pateikiamas prognozes, kad ES gali žlugti, jeigu „M. Le Pen įveiks E. Macroną“. Vargu, ar E. Macronas pasirodė kaip tikras lyderis karo Ukrainoje laikotarpiu. Ne paslaptis, kad žymi dalis prancūzų rinkosi tarp „choleros ir maro“, bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kaip nusilpo ES: jeigu vienos šalies rinkimai kelia tokį pavojų kone 30-ties valstybių sąjungai, tai koks jos tvarumas? Kokios vertybės vienija ES?
ES buvo sukurta krikščioniškų vertybių pagrindu. Dabar dalis valstybių ir ES komisarai aršiai kovoja, norėdami vietoje jų įdiegti iš komunistinės ideologijos gimusius genderizmo principus. Dalis valstybių tam priešinasi. Kova dėl šeimos išsaugojimo yra esminė – tai kova tiek už biologinį, tiek už vertybinį gyvybingumą.
Net požiūriu į žmogaus gyvybę esame nenuoseklūs. Bet kuris su biologijos mokslu nesusipykęs žmogus žino, kada pradedamas žmogus. Atrodo, sutariame, kad kai agresorius žudo žmones, jis nusipelno pelnyto pasmerkimo. Tačiau, negimusios gyvybės žudymas bandomas pateikti kaip žmonijos pažangos išraiška. Nenurašykime tai tik politikų ginčams, nes tie ginčai vyksta ir tarp žmonių. Valstybių vadovai yra išrinkti žmonių, o jie dažniausiai renka panašius į save.
Akivaizdu, kad ES demokratiją gina net ES kandidatės statuso neturinti Ukraina.
Karas parodė, kad demokratiją, kaip vertybę, ne tik žodžiais, bet ir realiai, ginti nori ne visi. Ji ne visiems labai svarbi. Gerbūvio pablogėjimas pora procentų žymiai daliai yra per didelė kaina ginant demokratiją nuo diktatūros ir vykdomo genocido.
Daug kam nesinori nulipti nuo „gerbūvio pečiaus“. Ant pečiaus gulint žymiai patogiau „padėlioti politologinius pasiansus“ ar pasidalinti įžvalgomis apie demokratinių vertybių svarbą. Taigi, vienos valstybės ryžtasi ginti demokratiją nežiūrėdamos didžiulių kaštų, kitoms – svarbiau pinigai. Akivaizdu, kad ES demokratiją gina net ES kandidatės statuso neturinti Ukraina.
Dalis ekspertų pasakytų, kad teisinė valstybė ir jos sistema vienija ES. Iš pirmo žvilgsnio, gal ir taip. Tačiau ji tokia sudėtinga, o konvencijos ir kodeksai yra tokie dideli ir eiliniam piliečiui sunkiai suvokiami, kad be advokato paaiškinimo yra nesuprantami.
Tokia sistema vis labiau ne jungia, bet baugina, juo labiau, kad ją vis dažniau primeta iš šalies, o ne tiesiogiai piliečių rinkti savos šalies atstovai. Žmonių entuziazmo tikrai nedidina ES „lyderių“ noras per teisinę sistemą kariauti su „neklusniomis“ valstybėmis ir primesti suverenių valstybių piliečiams nepriimtinas, iš ideologijų kylančias vertybines nuostatas.
Gal Europos Parlamentas galėtų vienyti ES piliečius? Bet karas parodė, kad jo buvimo prasmė yra abejotina, nes jis beveik nieko nesprendžia, nors kainuoja daug. Ši institucija, priėmus ES Konstituciją, buvo planuojama kaip labai reikšminga. Ironiška, kad vieni pagrindinių Konstitucijos entuziastų buvo Prancūzijos vyriausybė, o prancūzai referendumu ją atmetė…
Taigi ES vis labiau panašėja į vertybiškai skirtingų ir sutrikusių valstybių sąjungą, kurios nariai vis mažiau turi ką bendro.
Kokia išeitis?
Jeigu trumpai. Išeitis – atsikračius genderistinių kvailiojimų, ryžtingai grįžti prie ES suformavusių vertybių ir ginti jas taip, kaip tai daro Ukraina.
