„Duonos ir žaidimų!” – šaukdavo romėnų minia. Ir gaudavo. Patricijai gerai žinojo, kaip svarbu užganėdinti plebėjus. Kas galėjo pamanyti, kad šitas gudrus dėsnis prireikus suveiks dar plačiau: ne tik nuramins negudrią minią, bet virs ir neskausmingu mirtinu ginklu tuomet, kai ta liaudis taps nebereikalinga.
Mechanizacija, automatizacija, robotizacija panaikino būtinybę laikyti darbo vergų kartas. Išlaisvėjusios ir prisidauginusios masės nebėra jokia vertybė patricijams – jau nereikia nei tiek pigios darbo jėgos, nei patrankų mėsos. O kur dar minių ambicija gyventi sočiai ir patogiai! Planeta tapo užteršta ir perpildyta daiktų, –nevaržantis savęs žmogus nenori pasakyt „gana”.
Ką tokioje situacijoje būtų galima padaryti? Ogi – duoti miniai duonos ir žaidimų! Štai vietoj švietimo ir kuriančio darbo pasiūlyti sočias pašalpas ir paralelinę realybę. Pamaitintas, palinkęs prie ekrano, užsižaidęs ir apsvaigęs masės žmogus nebenorės ir nebesugebės darbuotis nei dėl savęs, nei dėl palikuonių. Tada narkotikai nuslopins prasmės alkį, o lyties naudojimas pramogai sustabdys dauginimąsi. Gyvybės grandinė nutruks.
Žinoma, rūmai – didžiosios pasaulio šeimos – norės išsilaikyti žemiškoje realybėje ir sau leis prabangą gimdyti vaikus. Vaikų lavinimui susiformuos elitinių vergų sluoksnis. Sustiprės netgi dvasiniai mokymai, religija (lot. religio reiškia saitai, savęs varžymas), nes iš palikuonių bus tikimasi padorumo, psichologinio atsparumo ir brandos, kad nenuslystų į žaidimų ir besaikio vartojimo karuselę.
Realiai viskas nebus nei gražu, nei lengva. Reikia tikėtis, kad belyčių kiborginių moderniųjų plebėjų išmirimas bus nestaigus ir neskausmingas, o išgyvenusi žmonijos dalis sugebės iš naujo paklusti Gamtos tvarkai.
Galima nujausti, kad kažkas planuoja masinius arba lokalius žmonių naikinimus karais.
Yra ir kitokių utopijų. Galima nujausti, kad kažkas planuoja masinius arba lokalius žmonių naikinimus karais. Be to, visai realus atrodo ir biologinis ginklas, kuris pastaraisiais metais (tyčia ar netyčia) pasauliniu mastu išmėginamas. Tačiau bendras tokių metodų minusas – jie nesaugūs ir patiems naikintojams.
Ar projektiniuose kataklizmuose būtų įmanoma išgyventi uždaromis bendruomenėmis? Pavyzdžiui, tautinėmis arba religinėmis grupėmis? Nors nemanau, kad tie, kas suplanavo pasaulio perkrovimą, nusiteikę rizikuoti ir leisti tokioms grupėms egzistuoti, bet juk neturime ko prarasti. Galingųjų eksperimentai neša daug vargų ir nelaimių, bet nebūtinai turi baigtis jų pergale.
Gal tiesiog neskubėkime modernizuotis ir vėl pabūkime paskutiniai užsispyrę Europos pagonys? Stebuklingu būdu kažkaip esam išlikę istorijos sankirtose, turime stiprų baltišką identitetą, pasąmoningą ryšį su Gamta, dainose, pasakose ir net kalbos struktūroje užkoduotą moralinį atsparumą, taigi – daug ką, dėl ko verta pamėgint neišnykti. Tačiau sėkmė pareikalaus kokybės. Kokia dalis mumyse pilvažmogio, o kokia dalis – žmogaus?
