2021 m. rugsėjo 27 d. Seime buvo užregistruotas LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas, kurį parengė Seimo narys Arminas Lydeka, o pateikė Viktorija Čmilyte-Nielsen kartu su Morgana Daniele ir Jurgita Sejoniene.
Įstatymo projektu siekiama ne tik reglamentuoti vaisingumo išsaugojimo paslaugas, bet ir siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, o taip pat nuostatos, jog pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui. Įstatymo projektas praėjo pateikimo Seime stadiją ir šiuo metu yra svarstomas Seimo komitetuose.
Rengimo šeimai asociacijos nuomone, siūlomas teisinis reguliavimas iškreiptų Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą, neužtikrintų pakankamo žmogaus embrionų apsaugos lygio ir atvertų duris galimam piktnaudžiavimu susijusiam su pagalbinio apvaisinimo metu sukurtais, bet į moters organizmą neperkeltais žmogaus embrionais.
Rengimo šeimai asociacija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos teisėje yra įtvirtinta nedviprasmiška ir moderniu medicinos mokslu paremta nuostata, jog embrionas yra žmogaus gyvybė genezės stadijoje. Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme sakoma, jog „žmogaus embrionas – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) iki aštuntos nėštumo savaitės pabaigos.” Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Todėl leidimas nepanaudotus žmogaus embrionus sunaikinti, esant realiai galimybei juos išsaugoti šaldant, neatitiktų Lietuvoje suformuoto žmogaus embriono apsaugos standarto.
žmogaus embriono kūrimas kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu, yra negalimas
Įstatymo leidėjui tenka teisinė pareiga užtikrinti tinkamą embriono, kaip unikalios žmogiškos gyvybės esančios genezės stadijoje, apsaugos lygį. Tuo tikslu Lietuvos valstybė savo įstatymuose yra suformulavusi tris teisinės nuostatas: a) žmogaus embriono kūrimas kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu, yra negalimas; b) biomedicininiai eksperimentai su žmogaus embrionu yra ribojami; c) nepanaudoti žmogaus embronai yra šaldomi neribotam laikui.
Teisės normos, išreiškiančios aukščiau minimas teisines nuostatas, yra tampriai tarpusavyje susijusios ir sąveikaudamos sudaro vieningą ir logišką žmogaus gyvybės genezės stadijoje apsaugos sistemą . Jų keitimas ją ardytų ir neatitiktų pakankamo žmogaus embriono apsaugos lygio, kurio iš Lietuvos reikalauja ES teisės normos ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai.
Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, kad „kai įstatymai leidžia atlikti tyrimus su embrionais in vitro, jie turi užtikrinti atitinkamą embriono apsaugą“.
Europos žmogaus teisių teismas, laikosi pozicijos, kad žmogaus embriono teisinis apibrėžimas priklauso konvencijos šalių narių jurisdikcijai, tačiau pabrėžia, kad konvencijos šalys narės turi užtikrinti pakankamą embriono apsaugą, atitinkančią jų teisėje įtvirtintą embriono sampratą.
Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga, kuri atsižvelgtų į tai, kad „žmogaus embrionas būtų naudojamas atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą.”
Rengimo šeimai asociacija pastebi, jog žmogiškojo orumo apsauga gali būti teikiama tik tokiam subjektui, kuris turi žmogiškąją prigimtį. Žmogiškos prigimties turėjimas nepriklauso nuo to, ar subjektas teisine prasme yra laikomas asmeniu. Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet į moters organizmą neperkeltų žmogaus embrionų šaldymas iš esmės yra minimali priemonė užtikrinti žmogaus orumą atitinkantį elgesį su žmogaus embrionais.
Pagal Lietuvos teisėje įtvirtintą ir tarptautinius įsipareigojimus atitinkantį žmogaus embriono teisinės apsaugos rėžimą, embrionus galima kurti tik pagalbinio apvaisinimo tikslais ir tuo pačiu negalima jų kurti biomedicininių tyrimų tikslais. Į „pilkąją zoną” patenka tie žmogaus embrionai, kurie buvo sukurti pagalbinio apvaisinimo tikslais, bet neperkelti į moters kūną.
2015 m. svarstant naują Biomedicinių tyrimų etikos įstatymo redakciją, buvo keliamas klausimas, kaip elgtis embrionais, kurie buvo kurti pagalbinio apvaisinimo tikslais, bet nebuvo tam panaudoti. Paprastai, pagalbiniam apvaisinimui nepanaudoti embrionai yra naudojami kamieninių ląstelių gavybos tikslais. Kaip žinia, ląstelių gavimo procedūros metu embrionas žūva. Būtent todėl embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai yra visiškai uždrausti Airijoje, Austrijoje, Lenkijoje, o Vokietijoje ir Italijoje tyrimus leidžiama atlikti tik su tomis ląstelių linijomis, kurios buvo išskirtos iki tam tikros datos.
Tuo metu, žmogaus embriono apsaugos tikslais, buvo priimtas sprendimas į įstatymą įrašyti, jog „biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu ar žmogaus vaisiumi, kurių metu arba kuriems pasibaigus žmogaus embrionas ar žmogaus vaisius yra sunaikinamas arba žmogaus embrionas neperkeliamas į moters gimdą, draudžiami.” (Įstatymo 3 str. 6 d.)
2016 m. svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, buvo siekiama šią „pilkąją zoną” eliminuoti, nustatant, kad galima sukurti ne daugiau kaip 3 žmogaus embrionus ir juos visus privaloma perkelti į moters organizmą. Tuomet, sulaukus labai didelio suinteresuotų asmenų spaudimo, šio sumanymo buvo atsisakyta. Pasirinktas kompromisinis variantas: leista neriboti pagalbinio apvaisinimo metu sukuriamų žmogaus embrionų skaičiaus, nustatant pareigą juo šaldyti, bei draudimą juos naudoti bet kokiu kitu, su pagalbinio apvaisinimo nesusijusiu tikslu.
Pasiūlymas išbraukti nuostatą, jog „Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui”, suponuoja, kad įstatymo projektu yra siekiama leisti panaudoti sukurtus, bet į moters organizmą neperkeltus žmogaus embrionus biomedicininių tyrimų ar kitu, įstatymo projekte neidentifikuotu, tikslu. Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme nuostatoms, draudžiančioms kurti ir naudoti embrionus biomedicininių tyrimų tikslais ir neatitinka Lietuvos teisėje įtvirtinto žmogaus embriono apsaugos standarto.
Lygiai taip pat šio standarto neatitinka ir įstatymo projekte numatytas embrionų kūrimas vaisingumo išsaugojimui. Pagalbinio apvaisinimo procedūros tikslas ir objektas yra vaiko gimimas, kurio būtina sąlyga yra embriono sukūrimas, o vaisingumo išsaugojimo paslaugų teikimo atveju procedūros tikslas ir objektas yra asmens vaisingumo išsaugojimas neapibrėžtai ateičiai, kuriam embriono sukūrimas nėra reikalingas.
projektu siūloma įteisinti galimybę pagalbinio apvaisinimo procedūra pasinaudoti biologinei moteriai, kuri save identifikuoja vyru
Taip pat yra siūloma Pagalbinio apvaisinimo įstatyme numatytą moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principą keisti asmens, kuriam bus atliekama ši procedūra, sveikatos prioriteto ir sutuoktinių arba partnerių lygiateisiškumo principu. Pažymėtina, kad moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principas (pirmoji jo dalis) yra specifiškai suformuotas ir taikomas moters teisėms apsaugoti ir jos sveikatai išsaugoti, kadangi pagalbinis apvaisinimas vyksta siekiant sukelti moters nėštumą, o pagalbinio apvaisinimo in vitro atveju – implantuojant mėgintuvėlyje sukurtą embrioną į moters kūną.
Lyčiai neutrali principo formuluotė leidžia manyti, jog projektu siūloma įteisinti galimybę pagalbinio apvaisinimo procedūra pasinaudoti biologinei moteriai, kuri save identifikuoja vyru, ar netgi vyrui, save identifikuojančiam moterimi. Toks teisinis reglamentavimas sukurs nepagrįstus teisinius lūkesčius dėl lyties tapatumo sutrikimo kenčiantiems žmonėms, jog jiems, nepriklausomai nuo jų biologinės lyties, pagalbinis apvaisinimas yra galimas.
Nacionalinė teisė turi garantuoti pakankamą žmogaus embriono apsaugos lygį, kuris priklauso nuo šalyje įtvirtintos teisinės embriono sampratos. Ši pareiga taip pat reiškia, jog valstybė turi prisidėti prie embrionų saugojimo, kad tai netaptų nepakeliama našta nevaisingai porai, ketinančiai pagalbinio apvaisinimo būdu susilaukti vaikų. Rengimo šeimai asociacija tikisi, kad LR Seimo nariams pavyks rasti tinkamą balansą tarp žmogaus embriono genezės stadijoje apsaugos ir nevaisingos poros interesų užtikrinimo, nepažeidžiant žmogiškąją prigimtį turinčio embriono apsaugos reikalavimų ir neiškreipiant Lietuvoje jau sukurtos žmogaus embriono apsaugos teisinės sistemos.
