Ne paslaptis, kad šeimos susiduria su daugybe emocinių išbandymų, kuomet į pasaulį tenka pasitikti per anksti atkeliavusį naujagimį. Dažnai tėvus apima bejėgiškumo, nevilties ir nežinomybės jausmas, kai pirmosiomis dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais, mažylio augimą tenka stebėti per stiklinę inkubatoriaus sienelę. Natūralu, kad susilaukus neišnešioto vaiko šeima papuola į akligatvį, iš kurio norint rasti išėjimą reikia didžiulio artimųjų palaikymo ir gydytojų pagalbos. Būtent apie tai socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ laidų cikle „Patarimai“ kalbėjosi su psichologe Evelina Sabaityte.
Pradėdamas pokalbį su psichologe laidos vedėjas ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius atkreipė šeimų dėmesį, kad prasidėjus priešlaikiniam gimdymui tėvams reikia nepamiršti, jog vaikelio atėjimas yra viena iš brangiausių akimirkų ir būsimas etapas, bet kokiu atveju, taps prasmingiausiu gyvenimo įvykiu. „Tarp netikėtos žinios ir staiga užpuolusių iššūkių nepamirškite, kad šiame etape yra ir nepakartojamų akimirkų, kurias reikia išgyventi, norint stiprinti šeimos ryšį. Žinokite, kad greta jūsų visada bus tų žmonių, kurie padės iš rankų nepaleisti gražiausių akimirkų ir įveikti patiriamus sunkumus. Specialistų pagalba yra tai, ko jums dabar labiausiai reikia, tad nebijokite priimti ją su siekiu padėti sau ir savo šeimai“, – mintimis dalijasi Dalius.
Ne vienerius metus konsultuodama ankstukų šeimas psichologė Evelina Sabaitytė pokalbį tęsia supažindindama su galima artimųjų reakcija. ,,Vienos šeimos žino, kad susilauks ankstukų, kitos sužino tik gimdykloje ir nebeturi laiko suvokti, kas jų laukia. Ir čia, šioje situacijoje, pasaulis staiga išplėšia galimybę pasitikti mažylį taip, kaip tos šeimos planavo. Šį jausmą turime įvardinti taip, kad pirmas susitikimas su mažyliu yra ir gimimas, bet tuo pačiu ir didžiulė netektis. Juk idiliškas gimdymas – tiesiog pradingsta. Šeimos susiduria su įvairiais jausmais: liūdesiu, didžiule baime, išgąsčiu, šoko reakcija ir nežino kaip su tuo gyventi. Todėl reikia nepamiršti įsivardinti esminius dalykus: kur aš esu, kodėl aš esu, kas šiuo metu vyksta ir kaip galiu priimti pagalbą“, – įvairia šeimų patirtimi dalijasi psichologė.
Kalbėdama apie emocinio ryšio svarbą tarp vaikelio ir mamos psichologė atkreipia dėmesį, kad ryšys tampa besąlygiškas: ,,Pastebime, kad mamai atėjus prie inkubatoriaus mažylio širdies ritmas suintensyvėja. Jei mama pradeda kalbėtis ar niūniuoti lopšines, matome, kad mažylio širdies ritmas stabilizuojasi. Todėl vaikelio emocinė branda ir jos vystymasis prasideda nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.“
Psichologės teigimu, šeimoms, susilaukusioms ankstuko, apie reikiamą pagalbą labai svarbu kalbėtis su artimaisiais ir patiems suprasti, kokia giminaičių ar draugų reakcija gali būti į priešlaikinio gimdymo žinią. ,,Yra kelios artimųjų pozicijos. Viena iš jų, kuomet šeima išgirsta pasakymus ,,viskas bus gerai“, ,,jūs tik nepergyvenkite“ ir panašiai, bet iš tikrųjų, niekas nežino, ar tikrai mažylio sveikatos būklė bus gera. Ir kita artimųjų pozicija yra nežinančiųjų, kuomet bandoma išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko ir kas čia kaltas. Tuomet prasideda šeimos kaltinimas dėl pačių artimųjų kylančio nerimo ir nežinojimo. Taip bandoma ieškoti paaiškinimo į tuos dalykus, kurie paprasčiausiai, tokioje situacijoje, lieka nepaaiškinami. Todėl šeimos turi labai aiškiai ištransliuoti artimiesiems žinią, kokia pagalba jiems yra reikalinga, o galbūt priešingai, kad jiems reikia daugiau laiko ir erdvės“, – patarimais dalijasi psichologė.
Pokalbio pabaigoje buvo paliesta ir vaikelio netekties tema, kuomet mažyliui nepavyksta išvysti dienos šviesos. Laidos vedėjui D. Stankevičiui uždavus klausimą: ,,Kaip išgyvenus netekties būseną tėvams nenuleisti rankų ir turėti vilties šeimos kūrimui?“, psichologė atsigręžė į formuojamą tėvų ir vaiko supratimą. Atsisveikinimas neįvyksta per dieną ar dvi ir tai yra individuali kelionė, kurios kančią reikia gebėti paleisti. ,,Aš stengiuosi atskirti vaiką ir tėvus. Formuoju tėvams vaiko, kaip individo supratimą, kad kiekvienas žmogus gyvena tiek, kiek jam leidžia jėgos. Ir čia randu atsakymą, kad susiduriant su mirtimi, mes kiekvienas gyvenam tol, kol galime gyventi be kančios. Ir noriu tikėti, kad nei vienas tėvas nelinki savo vaikui kančios“, – apie netekties išgyvenimą kalba psichologė.
Viešoji įstaiga „Skirtingos spalvos“ primena, kad vienuoliktosios laidos herojais tapo Elena ir Tadas Bruzguliai (pokalbį galite žiūrėti čia), kurie atvirai pasidalijo savo išgyvenimais auginant dvynes ankstukes. Iniciatyvą palaikyti galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, kurie skleidžia palaikymo žinutę ankstukų bendruomenei.
