Paskutinę savaitę „čekučių“ triukšmas užtvindė visą politikos realybę: nuo švietimo, mokslo ir sporto ministrės atsistatydinimo iki priešlaikinių rinkimų pažadų ar visos vyriausybės griūties.
Kelių tūkstančių čekučių neskaidrumo skandalas po truputėlį virsta artėjančių rinkimų viešųjų ryšių projektu – valdančiosios koalicijos bandymu nusimesti kaltę ir sustabdyti vis labiau byrantį rinkėjų pasitikėjimą.
Nepaisant rinkimų priesaikų atsistatydinti, jei kuris nors ministras veiks neskaidriai ir laiku nepasitrauks, premjerė iki šiol vadovavosi pačios kritikuota strategija ginti net ir labiausiai neskaidrius, viešuosius ir privačius interesus painiojančius, o gal net nusikalstamas veikas įvykdžius ministrus.
Čekučių istorijoje taktika keičiama – viena ministrė aukojama. Sunku pasakyti, ar dėl to, kad būtent taip sutarta su istorijos pagrindiniu vystytoju, ar dėl to, kad nuraminti savus rinkėjus ir žurnalistus. Greičiausiai, svarbūs abu aspektai. Be to, puolimą būtina nukreipti į visų partijų narius – visa sistema yra supuvusi, kartu bandant pateisinti konservatorius.
Šiame kontekste puikus viešųjų ryšių manevras prisiimti atsakomybę – suprask, už visus. Konservatorių lyderis siūlo politinės „sistemos perkrovimą“, o jam nepavykus – žada vyriausybės atsistatydinimą. Vykdydami šį scenarijų konservatoriai tikisi tapti nebeatsakingi už tas problemas, kurias trejus metus kūrė ar tinkamai nesprendė. Geriausia kas galėjo nutikti Lietuvai prikūrė tiek krizių, kad jas taisyti reikės ne vienai vyriausybei.
Tačiau valdžios troškimas beribis, todėl imituojamu atsitraukimu planuojamas tolesnis valdžios išlaikymas: nusimesti atsakomybę nuo savęs, permetant kaltumo prezumpciją savivaldai ir visam Seimui.
Šiuo viešųjų ryšių veiksmu konservatoriai ir liberalai tikisi slėptis nuo atsakomybės už pedofilijos įtarimų šešėlius Seime. Juk netrukus prokuratūra perduos bylą į teismą – ir vėl kils tie patys neatsakyti klausimai: kas pasiūlė K. Bartoševičių į konservatorių sąrašą, kas perspėjo šį asmenį paskubėti atsisakyti mandato net nebaigus Seimo komandiruotės užsienyje ir nenuvažiavus į kitą planuotą, ar darė įtaką (ir kokią) minėto asmens galingi užtarėjai ir giminaičiai ir t.t.
„Perkrovimu“ tikimasi nusikratyti atsakomybės už sukurtą giliausią visoje Europoje ekonominę krizę. Sąmokslo teorijomis ir perdėtais gąsdinimais valdantieji politikai ir garbūs ekonomistai vadino praeitų metų mano perspėjimus apie Lietuvai gręsiančius ekonominius iššūkius. Jokios rimtesnės valdymo reakcijos, bandymų švelninti grėsmę nebuvo. Premjerė sako: „pasakysiu atvirai, yra per daug pinigų, nes per daug pinigų irgi būna problema…“, tuomet išvardina milijardinę paramą, kurią ES skiria Lietuvai ir baigia: „visa tai turi padaryti (sureguliuoti ir koordinuoti – aut. past.) tie patys žmonės“.
Plačiau skleidžiu premjerės prisipažinimą: p. Šimonytės vadovaujama vyriausybė nesugeba laiku reguliuoti ir koordinuoti ES paramos įsisavinimo. ES, numatydama artėjančią recesiją, padeda skirdama didžiules lėšas, kurios skatintų Lietuvos ekonomiką. Tuo tarpu premjerė vietoje biurokratijos mažinimo, darbuotojų koncentravimo skubiam ES paramos reguliavimui ir koordinavimui ar funkcijų perskirstymo kaltina tą pačią ES, kad siūlo per daug pinigų Lietuvai. Kuriozas.
Valstybės valdžią ištikęs kognityvinis disonansas. Akivaizdžiai pavargusi valdžia iš tiesų prašo būti perkrauta. „Perkrovimas“ taip pat yra bandymas nusikratyti dvigubais standartais, neskaidrumu, nepotizmu pagrįsto valdymo kaltinimais. „Ar tokį aukštą skaidrumo ir atsakomybės standartą politinė Lietuvos sistema gali atlaikyti“?, – susitapatindamas su visa Lietuvos politine sistema klausia p. Landsbergis.
Akivaizdžiai pavargusi valdžia iš tiesų prašo būti perkrauta.
Gal taip jis kalba apie neskaidrius NATO susitikimo Vilniuje pirkimus, per kuriuos saviems padalinta beveik milijonu eurų daugiau, nei rinkoje siūlomos paslaugų kainos? Ir tai tik telekomunikacijų paslaugos. Vėliau ėmė lįsti automobilių nuomos ir kitos šimtais tūkstančių brangesnės paslaugos. O gal tie „aukštieji skaidrumo standartai“ apie Ignitis akcijas valdantį ministrą S. Kairį ar šioje įmonėje valstybę atstovaujantį jo kolegą akcininką-viceministrą?
Gal apie žurnalistų mobingą ir persekiojimą LRT? Skaidrumo standartuose klimpstanti Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, LRT Taryboje tvirtai palaikoma konservatorių ir liberalų, po nepavykusio pirmojo bandymo į LRT generalinius direktorius kandidatuoja antrą kartą. Net ne standartai, o skaidrumo etalonai.
Perkrovimo taip pat reikia norint nusikratyti atsakomybę už griūvančią šveitimo sistemą. Mokymas nuo rudens vyks pagal naujas programas, kurioms neparašyti net vadovėliai. Bet už tai atsiras privalomas lytinis švietimas, tik kitu pavadinimu. Kalbama, kad p. Šiugždinienė yra Gabrieliaus vaikų krikšto mama ir gesindama audrą atsistatydino nenoriai.
Eilėje – finansų ministrė Gintarė Skaistė, iš kurios prieš keletą metų už vairavimą būnant neblaivia buvo atimtos teisės, tačiau nebūtų kuro čekučių išlaidas iš Kauno savivaldybės vis tiek prašė grąžinti. Panašu į baudžiamąją bylą. Ar prokuratūra pradės tyrimą prieš neliečiamą ministrę, ar tirs tik tuos, kurie nėra valdžioje?
Perkrovimo reikia žemės ūkio, transporto, užsienio reikalų, gamtos apsaugos, vidaus reikalų, finansų sritims. Pamenate, praeitų metų elektros energijos kainų beprotybėje keliais kartais užkeltas biokuro kainas, A. Armonaitės kosmoso programą ar D. Kreivio elektros kainų paradoksus, kurie Lietuvos vartotojams kainavo šimtus milijonų.
Dar ir teisingumo sričiai perkrovimo reikėtų. Vietoje to, ministrei, turbūt už išskirtinius pasiekimus aukštojo mokslo studijose, priskirta švietimo, mokslo ir sporto sritis. Papildomai prie dabar suteiktos teisingumo ministerijos. Standartas.
Sunkiau būtų rasti sritį, kur „perkrovimo“ nereikia. „Čekučių“ istorija labai iliustratyvi – žmonėms visuomet lengviau suskaičiuoti kuro ar kanceliarinių čekučių šimtus, nei šimtų milijonų valstybės žalą, pavyzdžiui, išpilamas šimtų milijonų eurų vertės nepanaudotas vakcinas. Primenu, dalies vakcinų Lietuva galėjo nepirkti – 2021-ųjų gruodį, kai Europą baigė užkariauti ženkliai lengvesnis omikrono variantas, Lietuva nusipirko papildomai dar kone 6 milijonus.
Čekučių skaidrumo reikalavimas aiškesnis nei Labdaros ir paramos įstatymo normos, leidusios tinkamai neapskaityti ir nepranešti apie išmokėtą paramą fiziniams asmenims. Čekučių istorijos autorius, žinantis ydingą Labdaros ir paramos reguliavimą, čekučių standarto tam reguliavimui netaiko: „Būkim labai atviri, jeigu būtų buvęs mažiausias noras pasisavinti pinigų, mažiausias noras, tai būtume galėję padaryti labai lengvai… bet tikrai būtų buvę, tikrai, nes tam tikra prasme atskaitomybės nėra suformuotos kaip tokios labai griežtos“, – primena p. Tapinas.
Tokie standartai. Dvigubi. Tačiau tikro perkrovimo nebus. Priešlaikinių rinkimų akivaizdus laimėtojas – socialdemokratai, S. Skvernelio ir valstiečių partijos. Ponas Tapinas, lyg išsigandęs, kad žaidžia žaidimą ne pagal gerąjį scenarijų, pagrasino šią savaitę viešinti duomenis apie socialdemokratus. Lyg perspėdamas, kad šie nesitikėtų gerų priešlaikinių rinkimų rezultatų ir nedrįstų balsuoti už priešlaikinius Seimo rinkimus. Įdomu, ar atakuoti socialdemokratus pats sugalvojo, ar kas nors patarė? Gal kas atlygino, kaip kokią mokytojų protesto akciją? Vėliau „čekučių“ bus ieškoma valstiečių ir demokratų sąrašuose.
Tačiau perkrovimo nebus net ne dėl to. O todėl, kad konservatoriams šis scenarijus, kad ir koks atrodytų naudingas, greičiausiai pasisuks pačia nemaloniausia linkme: kas gali balsuoti už politikus ir partiją, kuri turėjo daugumą, neribotą valstybės valdymo kontrolę, tačiau patys metė savo mandatus ir prašo „perkrovimo“?
Kitaip tariant, valdantieji pripažįsta, kad jie nebegali toliau valdyti valstybės. Jei patys pripažįsta savo valdymo neįgalumą, reiškia konstatuoja, kad politikoje ir valstybės valdyme jų turi nelikti. Taip ir norisi paklausti – ar perkrovimui bus pasiūlyti nauji kandidatai į Seimą, ar tik apkeisti numeriukai sąraše? Seimo „perkrovimas“ tais pačiais konservatoriais – skamba tragikomiškai: juk Seimas ir taip konservatoriais perkrautas.
Seimo „perkrovimas“ tais pačiais konservatoriais – skamba tragikomiškai: juk Seimas ir taip konservatoriais perkrautas.
O gal p. Gabrielius gali patvirtinti, kad jų priešlaikiniuose rinkimų į Seimą sąrašuose nebus nei vieno „čekisto“, „pedofilijos“, „šeimos verslui padedančių“, „Ignitis akcijas valdančių“ ir kituose skandaluose įklimpusių ar su jais susijusių asmenų? Apie tai, kad nerinko čekučių, minėjo ir pats pats p. Gabrielius – nekandidatuosite ar „persikraudamas“ kartu su kitais 52 Seimo nariais, nerinkusiais čekučių, po rinkimų nakties tapsite skaidresnis ir atsakingesnis? Toks „ruskij standart“ standartas. Todėl to perkrovimo ir nebus.
Bent tokia šiuo metu atrodo ateities įvykių prognozė. Visiems patariu ruoštis tradiciniams rinkimams 2024-aisiais. Su ta pačia Šimonytės vyriausybe. Nes po NATO susitikimo čekistų skandalas jau bus gerokai išsikvėpęs, kuriame bus nukentėjusi viena ministrė ir savivalda. Pažadai atsistatydinti rudenį per vasaros karščius išgaruos.
Net jei Vyriausybė atsistatydintų, Šimonytei būtų pavesta laikinai eiti Vyriausybės vadovės pareigas su jos visais ministrais. Arba bus sugalvota kokia nors gudri valdančiųjų rokiruote – pavyzdžiui, tuo pačiu čekučių nerinkusiu p. Gabrieliumi, įtikinus Šimonytę, kad ši, siekdama antrą kartą kandidatuoti į prezidentes, turėtų atsitraukti iš premjerės pozicijų.
Net nesvajokime, kad opozicijos tarpe atsirastų naujas premjeras. Vargiai kas sutiktų formuoti mažumos vyriausybę likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų. Be to, opozicijai reikėtų susitarti, o to dabartinė opozicija nemoka: iki šiol neturi net opozicijos lyderio.
Todėl panašiausia, kad laikinoji Šimonytė ar nuolatinis Gabrielius valdys iki pat kitų rinkimų. O konservatoriai pasakos, kokia didelė yra jų „auka“ – niekas nenori valdyti, todėl jiems eilinį kartą tenka sunkiausia našta valdyti krizę po krizės. Lietuva ir toliau skęs nekompetencijos, dvigubų standartų, melo, nepotizmo pelkėje.
Išlaukėme trejus metus, prakentėsime dar vienerius. Bet per šį likusį laiką turime susivienyti, pasiruošti ir per rinkimus gerokai išsišluoti.
