LRT krize vadinsime situaciją, kuri susiklostė Lietuvoje 2025 m. pabaigoje, kuomet Valstybės kontrolė atliko valstybinį auditą ir nustatė esminius ir sisteminius pažeidimus Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje (toliau – LRT)[1] ir kai Seimui skubos tvarka pradėjus svarstyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (toliau – LRT įstatymas) pakeitimus dėl LRT generalinio direktoriaus (toliau – generalinis direktorius) atleidimo tvarkos, žurnalistų–aktyvistų bei LRT administracijos iniciatyva Vilniuje įvyko masiniai protesto mitingai.
Nors LRT administracija bei generalinė direktorė teigė, kad Valstybės kontrolės nustatyti trūkumai yra procedūriniai, valstybinio audito ataskaitoje pateikti skaičiai įspūdingi.[1]
Valstybės kontrolė vien viešuose programų pirkimuose nustatė, kad per 2024 m. 516 iš 578, t. y. net 89 proc. programų sukūrimo ir gamybos pirkimų LRT vykdė neskelbiamų apklausų būdu. Tai reiškia, kad tokiais atvejais buvo susitarta su vieninteliu tiekėju dėl programos sukūrimo. Tokių pirkimų vertė siekė net 12,74 mln. Eur arba daugiau nei pusę (53 proc.) visų viešųjų pirkimų sumos.[1]
Valstybės kontrolė patikrino 12 atsitiktinai atrinktų viešųjų pirkimų ir visuose juose rado pažeidimų. Tai reiškia, kad 100 proc. atrinktų pirkimų buvo vykdyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Iš 12 tirtų pirkimų net aštuoniuose pirkimuose nustatyti nedeklaruoti ir (arba) laiku nedeklaruoti Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (toliau – VTEK) privatūs interesai, o iš 7 pirkimų net šešiuose pirkimuose nustatyti neaiškūs ekspertų ir (arba) komisijos narių pasiūlymų vertinimo kriterijai, iš 7 vidutinės reikšmės pirkimų visuose pirkimų dokumentuose nebuvo privalomos informacijos, iš 4 tirtų didelės reikšmės pirkimų visuose buvo nereglamentuota, kokiu pagrindu atrenkami tiekėjai, kurie kviečiami į derybas, ir t. t.[1]
Taip pat Valstybės kontrolė nustatė reikšmingus pažeidimus priimant darbuotojus į darbą, sudarant su darbuotojais autorines sutartis, naudojant valstybei priklausantį turtą ir kt. Antai net 38 proc. 2024 m. priimtų nuolatinių darbuotojų nebuvo taikyta atranka ir jie buvo priimti į darbą pagal Personalo paieškos ir atrankos gairėse numatytas išimtis.[1] Tokia išimčių kultūra, kuomet išimtys tampa taisykle, ne tik nesuderinama su skaidrumo bei atskaitomybės principais, bet taip pat kelia pavojų LRT nepriklausomumui – akcentavo Valstybės kontrolės vadovė.[1]
LRT įstatymo pakeitimo projekto, kurį pradėjo svarstyti Seimas 2025 m. gruodžio mėnesį, esmė yra ta, jog naujai reglamentuojami trys dalykai:
- įvedamas slaptas Tarybos balsavimas dėl generalinio direktoriaus priėmimo ir atleidimo;
- sukonkretinamas generalinio direktoriaus atleidimo pagrindas, t. y. numatoma, kad generalinis direktorius dėl nepasitikėjimo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, jeigu jis netinkamai vykdo funkcijas, numatytas LRT įstatymo 14 straipsnyje, arba kai Taryba nepatvirtina metinės LRT veiklos ataskaitos;[2]
- numatoma, kad už tokį nepasitikėjimą turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Tarybos narių.[2]
Dėl Tarybos balsavimo: slaptas ar atviras?
Primintina, kad Tarybos slapto balsavimo procedūra dėl generalinio direktoriaus atleidimo anksčiau LRT įstatyme tiesiogiai nebuvo numatyta, bet buvo taikoma pagal vidinius teisės aktus. 2024 m. birželio 6 d., baigiantis tuometinio Seimo kadencijai prieš pat rinkimus, ši tvarka LRT įstatyme buvo pakeista, numatant, kad Tarybos narių balsavimas dėl generalinio direktoriaus paskyrimo bei atleidimo yra atviras (13 straipsnio 2 dalis).[2] Toks balsavimo būdas taip pat numatytas ir LRT įstatuose, kurie yra skelbiami LRT svetainėje (62 punktas).[3]
Atviro balsavimo šalininkai dažniausiai vadovaujasi 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2024/1083, kuriuo nustatoma bendra žiniasklaidos paslaugų vidaus rinkoje sistema ir iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES (Europos žiniasklaidos laisvės aktas) (European Media Freedom Act) (toliau – EMFA), nurodydami šio dokumento 5 straipsnį.[4]
Slapto Tarybos narių balsavimo šalininkai dažniausiai vadovaujasi: 1) ilgamete (nuo 1996 m.) LRT tradicija, kuri buvo įtvirtinta LRT vidaus teisės aktuose; 2) demokratine slapto balsavimo prigimtimi, kuomet balsavusieji Tarybos nariai išlaiko lūkestį nebūti persekiojamiems dėl savo tiesioginių pareigų vykdymo; 3) balsavimo procedūrų kitose institucijose dėl personalijų analogija.
Pirma, EMFA 5 straipsnyje, kuris numato visuomeninių transliuotojų nepriklausomo veikimo apsaugos priemones, nėra nurodyta, kad balsavimas dėl generalinio direktoriaus paskyrimo bei atleidimo privalo būti atviras.[4] Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sprendimai dėl administracijos vadovo arba valdybos narių atleidimo iki jų kadencijos pabaigos turi būti tinkamai pagrindžiami ir gali būti priimami tik išimtiniais atvejais, kai jie nebeatitinka sąlygų, būtinų jų pareigoms atlikti pagal iš anksto nacionaliniu lygmeniu nustatytus kriterijus; apie juos atitinkamam asmeniui turi būti iš anksto pranešta; sprendimai turi apimti teisminės peržiūros galimybę.[4]
Antra, primintina, kad Lietuvoje visuomeninio transliuotojo valdymas turi tam tikrą specifiką, nes LRT įstatymo 9 straipsnis numato, kad LRT organai yra du: Taryba ir generalinis direktorius, bet aukščiausias kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams, yra Taryba (10 straipsnio 1 dalis).[2] LRT vadovauja ir jam atstovauja generalinis direktorius, kuris atsako už LRT veiklą, LRT parengtas ir transliuojamas programas, taip pat už Tarybos nutarimų įgyvendinimą.[2] Taigi pagal LRT įstatymo nuostatas ir funkcijų paskirstymą EMFA minimos visuomeninio transliuotojo pareigybės „valdybų vadovo ir (arba) narių“, kurios vertime į lietuvių kalbą įvardinamos kaip „administracijos vadovas arba valdybos nariai“, daugiau sietinos su Tarybos pirmininko bei Tarybos narių pareigybėmis.
Trečia, Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustato, kad prie valstybės tarnautojų sampratos priskiriami viešųjų įstaigų, kurių bent vienas iš steigėjų, dalininkų yra valstybė ar savivaldybė (savivaldybės), ir jų struktūrinių padalinių vadovai bei jų pavaduotojai.[5] LRT yra nepriklausoma viešoji įstaiga, kurios vienintelė savininkė yra valstybė (LRT įstatymo 2 straipsnis).[2] Tai reiškia, kad generalinis direktorius yra prilyginamas valstybės tarnautojui, tiesa, ne Valstybės tarnybos įstatymo, o Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo prasme.[5]
Ketvirta, generalinio direktoriaus priėmimo bei atleidimo procedūros LRT įstatyme neturėtų būti aiškinamos kaip siekiančios garantuoti, visų pirma, žodžio (įsitikinimų ir informacijos skleidimo) laisvę, kaip demokratinės valstybės gyvavimo pagrindą, visuomeninio transliuotojo veikloje. Tokia išvada darytina pirmiausia iš generalinio direktoriaus funkcijų, kurias numato LRT įstatymo 14 straipsnio 1 dalis.[2]
Žodžio laisvę visuomeninio transliuotojo veikloje pakankamai užtikrina įvairios teisės normos. Antai LRT įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad visuomeniniam transliuotojui inter alia taikomos ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos.[2] Šiame teisės akte įvardinti draudimai: daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją (7 straipsnis); taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus (10 straipsnis); persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją (11 straipsnio 2 dalis).[6] Be to, įstatymas numato pareigą turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, kuriame būtų nustatyta žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo (23 straipsnio 1 dalis).[6]
Iš nurodyto teisinio reguliavimo seka, kad generalinio direktoriaus, kaip administracijos vadovo, siūlomos priėmimo bei atleidimo procedūros niekaip neįtakoja žodžio laisvės, kaip demokratinės valstybės gyvavimo pagrindo, kurią įgyvendina, visų pirma, visuomeninio transliuotojo žurnalistai bei nepriklausomi kūrėjai.
Be to, LRT krizės metu išryškėjo aplinkybė, jog slaptas balsavimas yra gyvybiškai būtinas, nes Tarybos nariams iškilo reali grėsmė dėl jų pozicijos vienu ar kitu klausimu. Antai Tarybos narys Jonas Staselis, kuris taip pat yra Turinio komiteto pirmininkas, pateikęs generalinei direktorei komiteto suformuluotus darbinio pobūdžio klausimus, patyrė tiesioginius grasinimus bei neigiamą poveikį.[7]
Dėl generalinio direktoriaus atleidimo iš pareigų pagrindų
Iki minėtų LRT įstatymo 2024 m. birželio 6 d. pakeitimų generalinis direktorius už netinkamą pareigų atlikimą galėjo būti atleistas iš pareigų nesibaigus jo įgaliojimų laikui, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 8 Tarybos nariai (LRT įstatymo 1996 m. spalio 8 d. redakcija, 10 straipsnio 3 dalis).[8] 2024 m. birželio 6 d. priimtu LRT įstatymo pakeitimu generalinio direktoriaus atleidimo procedūra buvo sugriežtinta, numatant, kad generalinis direktorius dėl nepasitikėjimo juo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui tik tuo atveju, jeigu Taryba pareikštą nepasitikėjimą grindžia viešuoju interesu ir jeigu už tokį nepasitikėjimą balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių.[2]
Atleidimo iš pareigų formuluotė, kuomet atleidimas yra siejamas išimtinai tik su viešuoju interesu, yra neaiški, todėl neatitinka teisinio tikrumo ir saugumo principų. Pirma, kadangi įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso apibrėžimo, teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą. Pavyzdžiui, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ABTĮ), viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.[9] Teisės doktrinoje pripažįstama, kad viešasis interesas yra daugiau socialinė negu teisinė kategorija, todėl toks atleidimo iš darbo pagrindas (grindžiant viešuoju interesu) valstybės tarnautojui nėra numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 35 straipsnyje.[10] Todėl manytina, kad toks neaiškus atleidimo motyvas galėtų pasitarnauti piktnaudžiavimui šiuo institutu.
Antra, 2024 m. birželio 6 d. LRT įstatymo pakeitimu numatytas vienintelis generalinio direktoriaus atleidimo pagrindas, kai Taryba pareikštą nepasitikėjimą grindžia viešuoju interesu, yra aiškiai nepakankamas, nes tokiu atveju Tarybos, kaip aukščiausio LRT valdymo organo, kompetencija yra nepagrįstai ribojama, eliminuojant jos galimybę atleisti generalinį direktorių dėl kitų reikšmingų pažeidimų, pavyzdžiui, dėl netinkamo pareigų atlikimo, dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir pan.
Trečia, tokio generalinio direktoriaus atleidimo pagrindo (grindžiant viešuoju interesu) nenumato nė vienos Europos Sąjungos šalies visuomeninio transliuotojo veiklą reglamentuojantys teisės aktai.[11]
LRT tarybos narių kvorumas, reikalingas generaliniam direktoriui atleisti
Minėta, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą dėl generalinio direktoriaus atleidimo (pagal 2024 m. birželio 6 d. LRT įstatymo pakeitimus) yra būtina 2/3 Tarybos narių dauguma, t. y. 8 balsai.[2] Tuo tarpu Seimo narių pateiktuose pasiūlymuose dėl LRT įstatymo pakeitimų siūloma, kad už tokį nepasitikėjimą turėtų balsuoti daugiau kaip pusė visų Tarybos narių.[2] Kadangi LRT Tarybą sudaro 12 narių, tai reiškia, jog siūloma, kad generaliniam direktoriui atleisti vietoj 8 turėtų pakakti 7 Tarybos narių balsų. Todėl manytina, kad tai nėra esminė pataisa. Iš analitinės medžiagos matyti, kad daugumoje Europos Sąjungos šalių vadovaujamasi tais pačiais principais.[11]
LRT krizė, kaip parlamentarizmo krizės užuomazga
LRT krizė pasireiškė ne tik Seimo darbo paralyžiavimu, opozicijai sėkmingai panaudojus piktnaudžiavimo įstatymų iniciatyvos teise institutą, vadinamą filibusteriu, bet taip pat visuomenę sudrebinusių mitingų organizavimu su skambiais šūkiais „Šalin rankas nuo žodžio laisvės“.[12]
Filibusteris yra parlamentinė procedūra, kurioje vienas ar keli įstatymų leidybos organo nariai pratęsia diskusijas apie siūlomą teisės aktą, siekdami atidėti arba visiškai užkirsti kelią sprendimo priėmimui.[12] Kartais tai vadinama aptarinėjimu iki mirties arba „išdiskutuoti įstatymą“, ir tai apibūdinama kaip obstrukcijos forma parlamente arba kitame sprendimų priėmimo organe.[12] Obstrukcija (lot. obstructio – kliūtis, uždarymas) – tai trukdymas tvarkyti kokį nors reikalą, o parlamentinė obstrukcija – parlamento mažumos kovos forma su dauguma, kai bet kokiomis legaliomis priemonėmis (ilgomis kalbomis, triukšmo kėlimu) trukdoma parlamentui normaliai dirbti.[12]
Šis atvejis Lietuvos politinio gyvenimo istorijoje išsiskiria ir tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. žurnalistai siekė politinių tikslų, t. y. pašalinti iš valdančiosios koalicijos parlamentinę partiją.
Pirmą kartą įsitikinome, kad Seimo statute neturint piktnaudžiavimo įstatymo iniciatyvos teise instituto, Seimo posėdžių salėje pasitelkus barškučius, nekorektiškus gestus bei tariamą Seimo narės katino personifikaciją, galima ne tik privesti atskirus Seimo narius prie fizinio išsekimo, bet taip pat sėkmingai diskredituoti Seimą kaip įstatymų leidžiamąją instituciją, o teisėkūros procesą paversti nekontroliuojamu „balaganu“, kuomet vadovaujamasi ne valstybės interesais, o atskirų grupių ultimatumu: „arba bus taip, kaip mes norime, arba mes atsisakome dalyvauti sprendimų priėmime“.
Dėl LRT vadovybės aktyvizmo
LRT Tarybai dar nespėjus priimti sprendimų dėl Valstybės kontrolės ataskaitos, generalinė direktorė apkaltino LRT Tarybą, esą ji užvaldė LRT, todėl naudodama visuomeninio transliuotojo eterį ir lėšas, kvietė televizijos žiūrovus ir klausytojus į mitingus prieš Seimo skubos tvarka priimamus LRT įstatymo pakeitimus su skambiais šūkiais „Už žodžio laisvę“.
Tuo pat metu pasigirdo generalinės direktorės ir kai kurių politikų raginimas atsistatydinti LRT Tarybai in corpore, o tai reiškia, kad Taryba turėtų būti formuojama iš naujo. Reikėtų priminti, jog vienas iš pagrindinių EMFA įtvirtintų principų yra tai, kad visuomeninio transliuotojo Tarybos narių skyrimas neturi sutapti su parlamento rinkimais, kad veikiantis parlamentas negalėtų skirti nacionalinio transliuotojo tarybos narių.[4]
Primintina, kad keturis dabartinės Tarybos narius yra paskyręs ankstesnės kadencijos Seimas. Be to, reikia pasakyti, jog LRT išnaudojo savo eterį politiniam spaudimui ir generalinio direktoriaus interesams, o tai gali būti traktuojama ne tik kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, savo kompetencijos viršijimas ar netinkamas tarnybos pareigų atlikimas, bet ir kaip LRT įstatymo bei Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų pažeidimas.[6][13]
Kai žurnalistika netenka nešališkumo ir pereina į vieną barikadų pusę, ja negalima pasitikėti.
Antai 2025 m. gruodžio 1 d. LRT radijas vietoje 11 val. žinių transliavo savo spaudos konferenciją, kurioje paskelbė apie „savaitę truksiančią protesto akciją, skirtą visuomeniniam transliuotojui ir nepriklausomai žiniasklaidai apginti“.[14] Taigi LRT krizės metu visuomeninio transliuotojo administracija savavališkai, be aukščiausio valdymo organo Tarybos sutikimo, radijo eterį išnaudojo politiniam spaudimui, LRT darbuotojams skelbiant „tylos minutes“.[14]
Skaitlingų mitingų 2025 m. pabaigoje išskirtinis bruožas, kurio anksčiau Lietuvos politiniame gyvenime nebuvo, yra tas, kad šiuos mitingus organizavo žurnalistų profesinė organizacija (Žurnalistų profesionalų asociacija) ir aktyviai kvietė juose dalyvauti šalies piliečius visuomeninis transliuotojas, kuris yra finansuojamas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų ir kurio paskirtis, kaip nurodė Konstitucinis Teismas 2006 metų nutarime, turi būti susijusi su tuo, kad „visuomeninio transliuotojo veikla turi telkti, o ne skaldyti visuomenę“.[15]
Šioje situacijoje pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad ne tik mitingų organizatoriai, bet ir pati generalinė direktorė iš esmės siekė užkirsti kelią galimam lengvesniam savo atleidimui iš pareigų. Šis atvejis Lietuvos politinio gyvenimo istorijoje išsiskiria ir tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. žurnalistai siekė politinių tikslų, t. y. pašalinti iš valdančiosios koalicijos parlamentinę partiją.
Galima taip pat konstatuoti, kad visuomenės informavimo priemonių ir žiniasklaidos atstovai, aktyviai pasisakantys ir dalyvaujantys panašiuose mitinguose, faktiškai keičia savo prigimtį, t. y. teisę ir pareigą teikti visuomenei teisingas, tikslias ir bešališkas žinias transformuoja į siekį formuoti visuomenės nuomonę, jog mokesčių mokėtojų išlaikomo ir galimai netinkamai savo pareigas vykdančio pareigūno atleidimo reglamentavimo keitimas iš esmės yra tolygus žodžio laisvės ribojimui.
Ne veltui sakoma, kad kai žurnalistas nustoja informuoti ir pradeda teisti, jis nustoja būti žurnalistu. Be to, ši situacija akivaizdžiai pademonstravo, kokiu būdu visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomeninis transliuotojas gali būti pajungiamas grupės visuomenės narių interesams.
Keletas apibendrinimų
Buvęs BBC korespondentas Martin Bell yra geriausiai žinomas kaip prisirišimo žurnalistikos (angl. journalism of attachment) koncepcijos pradininkas.[16] Šis požiūris iš esmės kvestionuoja tradicinę žurnalistinę objektyvumo ir neutralumo sampratą, ypač pranešant apie karinius konfliktus. Martin Bell savo filosofiją apibūdina kaip žurnalistiką, kuri ne tik pateikia faktus, bet ir demonstruoja moralinę atsakomybę. Pasak jo, žurnalistai neturėtų būti tik neutralūs stebėtojai (angl. bystander journalism), kai jie mato akivaizdžias baisenybes ar kančią.
Tačiau toks požiūris sulaukė ir nemažai kritikos iš žiniasklaidos teoretikų. Kritikai teigia, kad atsisakius objektyvumo, žurnalistika tampa emocinga, subjektyvi ir gali būti lengvai panaudota kaip politinis įrankis intervencijoms pateisinti, o žiūrovai gali likti suklaidinti emocinių vaizdų. Toks žiniasklaidos aktyvizmas, daugelio mokslininkų teigimu, prisideda prie objektyvios žurnalistikos silpnėjimo, nes žurnalistas tampa konflikto dalyviu, o ne stebėtoju, o auditorija verčiama jaustis kalta, užuot buvusi informuota.
Vykstant LRT krizei, dalis žurnalistų–aktyvistų būtent užėmė tokią poziciją, kuri jau gali būti vertintina kaip propaganda, bet ne kaip objektyvi žurnalistika, kurios tikslas – informuoti visuomenę tiksliai, teisingai ir nešališkai.
Nors LRT aktyvistai mitingus ir pasipriešinimą Seimo darbui lygino su Lietuvos Sąjūdžiu, kai beginklių žmonių minia 1990 m. apgynė Nepriklausomybę nuo sovietų agresijos, tačiau, kaip teisingai teigia vienas komentatorius, „toks aktyvizmo konstravimas turi ne tik moralinį krūvį (priešinant visuomenę), bet ir faktinio neatitikimo (dezinformatyvų) aspektą, o ką jau kalbėti apie etiką; nors „prisirišimo žurnalistika“ morališkai patrauklu, toks poslinkis turi esminių pasekmių demokratijai“.[17]
Tokia aktyvistinė žurnalistika kelia grėsmę pačiai žurnalistikai, kaip ketvirtajai Konstitucijoje nenumatytai, bet realiai gyvenime funkcionuojančiai demokratinės valstybės valdžiai, nes ji tendencingai atspindi istorinį kontekstą. Tokie žurnalistai–aktyvistai jau siekia ne informuoti visuomenę, o siekia būti teisėjais ar įstatymų leidėjais, nes tik jie sprendžia, kas yra teisinga, kas ne, ir net bando koreguoti politinius procesus bei išstumti iš politinių procesų Tautos mandatą gavusias politines jėgas.
Primintina, kad Visuomenės informavimo etikos kodekso 25 straipsnis nustato, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti turimos profesinės informacijos savo asmeniniams tikslams ir naudai, o 53 straipsnis draudžia žurnalistams, viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams naudoti visuomenės informavimo priemones savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti.[13]
Kai žurnalistika netenka nešališkumo ir pereina į vieną barikadų pusę, ja negalima pasitikėti. Jeigu tokį žiniasklaidos aktyvizmą galėjome toleruoti ir net juo žavėtis Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, kai Tauta kovojo dainomis bei ryžtu su okupantu, tai dabartiniame istoriniame kontekste, kai žurnalistų–aktyvistų ryžtas nukreiptas prieš demokratiniu būdu išrinktas politines jėgas bei šalies parlamento darbą itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis, tokia žurnalistika kenkia konstitucinei santvarkai, įstatymų leidybos procesams, o LRT problema „užkonservuojama“ neapibrėžtam laikui.
Išnašos
[1] Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita dėl LRT (2024 m. viešieji pirkimai, personalo priėmimas, autorinės sutartys, turto naudojimas ir kt.).
[2] Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (LRT įstatymas): 2, 9, 10, 13 (2 d.), 14 straipsniai ir kt.; 2024-06-06 pakeitimai (vadovo atleidimo/balsavimo reglamentavimas).
[3] LRT įstatai, 62 punktas (balsavimo dėl vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka).
[4] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1083 (European Media Freedom Act, EMFA), 5 straipsnis (visuomeninių transliuotojų nepriklausomumo garantijos).
[5] Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymas, 2 straipsnio 5 dalies 8 punktas (valstybės tarnautojui prilyginami asmenys).
[6] Visuomenės informavimo įstatymas: 7, 10, 11 straipsniai; 23 straipsnio 1 dalis (draudimai daryti įtaką, persekiojimo draudimas, vidaus taisyklių/etikos kodekso reikalavimai).
[7] Epizodas dėl Tarybos nario Jono Staselio patirtų grasinimų ir neigiamo poveikio (pagal tekste minimą faktinę aplinkybę).
[8] LRT įstatymo 1996 m. spalio 8 d. redakcija, 10 straipsnio 3 dalis (ankstesnė generalinio direktoriaus atleidimo tvarka).
[9] Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) praktikoje vartojama viešojo intereso samprata (viešojo intereso gynimo logika administracinėje teisenoje).
[10] Valstybės tarnybos įstatymas, 35 straipsnis (valstybės tarnautojų atleidimo pagrindai).
[11] Lyginamoji analitinė medžiaga dėl ES šalių visuomeninių transliuotojų vadovų atleidimo pagrindų ir kvorumo (bendrieji principai).
[12] Filibusterio / parlamentinės obstrukcijos sąvoka ir apibrėžtys (parlamentinių procedūrų kontekstas).
[13] Visuomenės informavimo etikos kodeksas: 25 ir 53 straipsniai (profesinės informacijos ir visuomenės informavimo priemonių naudojimo ribojimai).
[14] LRT radijo 2025-12-01 eterio panaudojimo epizodas (spaudos konferencija vietoje žinių; protesto akcijos paskelbimas; „tylos minutės“; ).
[15] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. nutarimas (visuomeninio transliuotojo paskirtis: „telkti, o ne skaldyti visuomenę“).
[16] Martin Bell (buvęs BBC korespondentas) ir „prisirišimo žurnalistikos“ (journalism of attachment) koncepcija bei jos kritika žiniasklaidos teorijoje.
[17] Cituojamas komentatorius apie aktyvizmo konstravimą ir „prisirišimo žurnalistikos“ pasekmes demokratijai.
