Visuomenėje, kurios ekonominį pagrindą sudaro laisvosios verslininkystės sistema, reklama yra ypač svarbi. Juk kuo didesnis yra vartojimas, tuo ji sėkmingiau funkcionuoja. O jei prekę reklamuoja įžymus ir visuomenėje gerbiamas žmogus, gamintojo sėkmė garantuota.
Štai vienas žymiausių pasaulyje žaidėjų reklamuoja mineralinį vandenį. Vanduo tikrai puikus ir aš dažnai jį perku, ypač kai parduotuvėje pritaikoma nuolaida. Kitas mažiau garsus visuomeninis veikėjas, kuriam nejaučiu jokių simpatijų, reklamuoja koldūnus. Nieko negaliu pasakyti, koldūnai visai neblogi. Kino žvaigždė, serialo „Mentalisto“ aktorius, reklamuoja puikius šveicariškus laikrodžius. Jei uždirbčiau bent dešimt kartų daugiau nei dabar, tikrai tokio laikroduko norėčiau.
Tokia reklama paremta paprastu psichologiniu pastebėjimu: aš norėčiau sekti įžymybe, bet neturiu tiek valios, kad taip intensyviai ir kryptingai dirbčiau kaip jie. Tai bent jau vartojimo elgsenoje būsiu kiek panašus į juos.
O ar galėtume įsivaizduoti, kad šie mūsų gerbtini žmonės siūlytų vartoti, tarkime spirituotą vyną, liaudyje vadinamą rašalu, ar kinišką laikrodžio štampuotę, kuri po poros dienų teisingą laiką rodys tik du kartus per parą. Sakote, tai neįmanoma? Juk joks save gerbiantis žmogus nesiūlys šlamšto, kad ir kokie dideli pinigai už tokią reklamą būtų siūlomi. Taip, tie garsūs žmonės nebadauja, bet žmogišką orumą jie vertina labiau už pinigus.
Ar tikrai tai besąlygiškai teisinga? Apgailestaudamas turiu pastebėti, kad ne visada. Ne taip seniai, kiek daugiau nei 300 akademinės bendruomenės narių, – keli menki procentai iš visų tos bendruomenės narių, pasiuntė laišką Lietuvos Seimo nariams, ragindami pritarti Partnerystės įstatymo įgyvendinimui Lietuvoje. Akademinės bendruomenės narys yra išsilavinęs, autoritetingas visuomenės narys. Kaip gi tokiu nepasitikėsi?
Vis tik pažiūrėkime, kodėl reikėtų tam įstatymui pritarti. Minėta saujelė akademinės bendruomenės narių aiškina: „Jau kiek daugiau nei du dešimtmečius daugybė Lietuvos piliečių laukia partnerystes reguliuojančio įstatymo, kuris palengvintų jų kasdienybę. Šis įstatymas svarbus ir heteroseksualioms, ir tos pačios lyties poroms. Jis leistų apsaugoti šių asmenų santykius, užtikrintų turtines ir neturtines partnerystėje gyvenančių žmonių teises. Taip būtų sukurtos būtinos sąlygos visaverčiam ir oriam visų Lietuvos piliečių gyvenimui.
Užtikrinti žmogaus teises ir orų gyvenimą visiems yra demokratinės teisinės valstybės pareiga. Tokia valstybės pareiga tampa dar aktualesnė dabarties krizinėje situacijoje mūsų regione. Privalu suvokti, kad realiai gerbiamos visų Lietuvos piliečių žmogaus teisės yra valstybės saugumo dalis, tik taip Lietuvos bendruomenė taps atsparesnė ir tvaresnė“.
Kaip suprasti tą „daugybę Lietuvos piliečių“? Dešimtys, šimtai, tūkstančiai ar šimtai tūkstančių? Labai jau neapibrėžta. Toliau dar gražiau. „Jis (įstatymas) leistų apsaugoti šių asmenų santykius, užtikrintų turtines ir neturtines partnerystėje gyvenančių žmonių teises“.
Matote, dabar Lietuvoje neapsaugojamos tam tikrų žmonių teisės. Tarsi mes gyventume nedemokratinėje ir neteisinėje valstybėje. Bet juk tai netiesa. Lietuvoje užtikrinamos visų žmonių teisės.
Kas kliudo norinčius bendrą ūkį vesti ar kitus reikalus bendrai tvarkyti tos pačios lyties asmenis nueiti pas notarą ir sudaryti teisiškai galiojančią sutartį, kurioje būtų įtvirtinti abiejų sutarties dalyvių pageidavimai? Argi pažeidžiamos, pavyzdžiui, vienišų motinų, auginančių vaikus, teisės? Beje, finansiškai ne vienai šeimai apsimokėtų, kad sutuoktiniai išsiskirtų, nors ir toliau gyventų kartu. Socialinės išmokos neretai būtų didesnės.
Toliau rašoma: „Užtikrinti žmogaus teises ir orų gyvenimą visiems yra demokratinės teisinės valstybės pareiga“. Tikrai taip. Ir Lietuva kaip demokratinė teisinė valstybė tą pareigą įgyvendina. Minimame laiške Seimo nariams piktnaudžiaujama terminu „žmogaus teisės“.
Kas yra „žmogaus teisės“? Koks yra jų turinys? Tas turinys nuodugniai ir tiksliai išdėstytas „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“, priimtoje ir paskelbtoje Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Lietuva prisijungė prie šios deklaracijos 1991 m. kovo 12 d. Trisdešimtyje šios deklaracijos straipsnių yra aiškiai išvardintos žmogaus teisės.
Beje, paskutinis šios deklaracijos straipsnis skamba taip: „Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui suteikianti kokią nors teisę vykdyti veiklą arba atlikti veiksmus, kuriais siekiama panaikinti šioje Deklaracijoje paskelbtas teises ir laisves“.
Tuo užkertamas kelias laisvai interpretuoti ir kaitalioti šios deklaracijos nuostatas. 16-tame šios deklaracijos straipsnyje pateikiama šeimos samprata: „1. Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą. Sudarydami santuoką, gyvendami susituokę ir nutraukdami santuoką jie turi lygias teises. 2. Santuoka sudaroma tik laisva būsimų sutuoktinių valia ir visišku abiejų sutarimu. 3. Šeima yra natūrali (tiksliau: prigimtinė) ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“.
Ši nuostata atsispindi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. Beje, apie partnerystę nėra net užsiminta nei „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“, nei Konstitucijoje. Sudaryti ar nesudaryti partnerystę nepriklauso žmogaus teisių turiniui. Taip kaip žmogaus teisių turiniui nepriklauso paskolinti kaimynui 10 eurų, nueiti į kiną ar suruošti vaišes. Visa žmogaus teisių deklaracija, o ypač jos 1, 19 ir 20 straipsniai sudaro prielaidas įgyvendinti tai, kas vadinama partneryste, ir jokio papildomo partnerystės įstatymo nereikia.
Sudaryti ar nesudaryti partnerystę nepriklauso žmogaus teisių turiniui.
Tai kodėl vis tik norima žūt būt priimti Partnerystės įstatymą? Kodėl nepakanka partneriams nueiti pas notarą ir sudaryti pageidaujamą sutartį? Tai visai nesusiję su noru ginti žmogaus teises. Bet:
1) Siekiama padaryti neapibrėžtu santuokos (ir šeimos) turinį, prilyginant partnerystę santuokai. Pažvelgę į 4 ir 5 (beje ir į visus kitus) Partnerystės įstatymo projekto straipsnius matome, kad jis tiesiogiai prilyginamas santuokai.
Beje, pagal Partnerystės įstatymo 11.2 dalį partnerystė turi būti įregistruota Vedybų sutarčių registre. Tačiau tada neišvengiamai tenka keisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnį įvedant papildomą partnerystės sąvoką ir atsisakant šeimos, kaip prigimtinės visuomenės grupės sąvokos.
Iš tikro, jei partnerystė prilyginama santuokai, tai šeima ir partnerystė negali kartu būti prigimtinės, nes jos tarpusavyje nesuderinamos, nebent abi būtų neprigimtinės. Bet tai nedera su žmogaus teisių turiniu.
2) Partnerystės įstatyme yra aptariamos ir bendrų nepilnamečių vaikų statusas. Turiu galvoje 7 straipsnį, 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnį, 16 straipsnio 4 ir 5 dalis, 17 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnį ir pan. Manyčiau, kad šiais straipsniais pažeidžiamos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 ir 26 straipsnių nuostatos bei LR Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniai.
Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime tokią situaciją. Sakykim, išsiskyrusi mama augina nepilnamečius vaikus. Na, nesutapo charakteriai, tėvai išsiskyrė. Dirbantis tėvas moka vaikams alimentus ir, sutaręs su buvusia žmona, pavyzdžiui, savaitgaliais bendrauja su savo vaikais.
Tarkim, buvusi žmona pajaučia emocinį artumą savo draugei ir jos sukuria partnerystę, pasirinkdamos tos emociškai artimos draugės pavardę. Kadangi tai, ko įstatymas nedraudžia yra galima, bendri nepilnamečiai vaikai tampa naujų partnerių bendrais vaikais. Vaikai turėjo tėtį ir mamą. Na, tėtis kartu negyvena, bet kažkiek savo vaikais rūpinasi.
Kokia situacija susidarys įsigaliojus partnerystei? Vaikai turės dvi mamas ir tėtį? Ar tik dvi mamas, tiksliau žmogas, kaip dabar akademinės bendruomenės kai kurie nariai siūlo sakyti. Ar galės jie pasilikti tėvo pavardę? Kokių teisių įgis nauja partnerė į vaikus? Ar taip nebus pažeistos jų teisės turėti tėvą ir motiną?
3) Partnerystės įstatymu suinteresuoti tik homoseksualūs asmenys. Taip, daugybė heteroseksualių porų gyvena nesusituokę. Ne viena jų turi ir vaikų. Jie tikrai nesudarys partnerystės, kuri teisiškai prilyginama santuokai, nes iš viso negalvoja kažką įforminti, o jei ir sugalvos, tai, aišku, rinksis santuoką.
4) Apeliacija į akademinės bendruomenės narius siekiama sudaryti įspūdį, kad mokslu reikia tikėti. Žinoma, tai kvailystė. Mokslo tiesas reikia įrodinėti. Kažkada, ar ne šeštame 20 amžiaus dešimtmetyje buvo sukurtas vaistas (talidomidas), kurį plačiai siūlė nėščiosioms, kad jos nejaustų nemalonių simptomų, sukeltų nėštumo. Ir gimė daugybė vaikų su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Tos moterys pasitikėjo mokslu.
Tarpukaryje buvo plačiai rekomenduojamas radioaktyvus muilas. Beje ir amerikiečių mokslininkai, užsidėję akinius nuo saulės, apsirengę trumpais marškinėliais iš vienos Bikini atolo salos stebėjo, kaip sprogsta atominės bombos kitoje atolo saloje. Vėjas atnešė radioaktyvias dulkes iki mokslininkų, bet jie į tai nekreipė dėmesio. Nuotraukos tokio stebėjimo buvo publikuotos National Geographic žurnale. Taigi, ne viskuo ką siūlo mokslas reikia tikėti.
Atsižvelgus į tai, ką sako minėto laiško autoriai, plaukia išvada, kad: 1) Lietuvoje nėra apsaugojamos žmogaus teisės, todėl ji nėra demokratinė teisinė valstybė; 2) šeima ir partnerystė yra tapačios sąvokos; 3) LR Konstitucija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija klaidingai aiškina žmogaus teises. Jas reikia suprasti taip, kaip to nori grupelė akademinės bendruomenės narių; 4) klaidingai interpretuojamos ir vaikų teisės. Jas reikia suprasti taip kaip supranta jau minėti akademinės bendruomenės nariai; 5) mokslo teiginių nereikia įrodinėti, mokslu reikia tikėti. Pasirašiusiems minėtą laišką patiems turėtų būti aišku, kad reklamuojamas abejotinos kokybės produktas. Ir nė vienam iš jų ne gėda?…
Iš tikro Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė, kurioje gerbiamos žmogaus teisės. Jas garantuoja LR Konstitucija, sudaryta patyrusių teisininkų ir priimta visuotiniu balsavimu tautos referendume. Ir nėra jokio reikalo pradėti knistis po jos pamatais.
