Jau trečius metus visoje Lietuvoje minima Globos ir globėjų savaitė, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į globos svarbą bei vaiko teisę į laimingą ir saugią vaikystę.
Visuomenės požiūris į globą keičiasi, tačiau norinčių padėti be šeimos ir tėvų likusiems vaikams vis dar trūksta.
Tarp druskininkiečių yra šeimų, kuriose auga globojami vaikai.
Viena tokių – Editos ir Audriaus šeima, prieš ketverius metus į savo namus ir širdis priėmusi dvi seseris – 5-erių mažylę ir 15-metę paauglę.
„Norėčiau, kad šis mano interviu nors šiek tiek pakeistų visuomenės nuostatas ir paskatintų šeimas ryžtis globoti vaikus“, – atvirą interviu apie gyvenimą pakeitusį sprendimą pradeda moteris.
Dėl globos apsisprendė visa šeima – tam pritarė ir vaikai
Labai dažnai noras globti vaikus atsiranda šeimose, kuriose žmonės negali susilaukti biologinių vaikų. Editos ir jos vyro Audriaus šeimoje viskas buvo kiek kitaip. Kai jie priėmė sprendimą, kad galėtų tapti globėjais ir savo meile pasidalinti su likimo nuskriaustais mažyliais, šeimoje jau augo du vaikai – 10-ies metų sūnus ir 17-metė dukra.
„Pradžia buvo manyje – atėjo jausmas, kad noriu padaryti kažką gero. Pradėjau kalbėtis su vyru: turime galimybes, turime erdves, kodėl nepadėjus tiems, kam to reikia? Dievas mums davė tiek daug – pasidalinkime“, – pradžią prisiminė moteris.
Taip sutapo, kad Lietuva tuo metu buvo sukrėsta Kėdainiuose motinos ir patėvio nužudyto keturmečio Matuko istorijos. Todėl mintys, kad reikia nieko nelaukti, o padėti vaikams, darėsi vis stipresnės.
„Džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat rado stiprybės apsispręsti dėl globos. Aš gyvenau daugiau emocijomis, vyras – logika, protu, bet viską pasvėrę ir pasitarę, globoje matėme labai daug prasmės“ – pasakoja Edita.
Pasiteiravus, kaip į tokį apsisprendimą reagavo artimieji, draugai ir pažįstami, moteris atvira – šeima turėjo iliuziją, kad visi labai džiaugsis. Tačiau palaikymas iš pradžių buvo labai minimalus ir santūrus. „Vėliau paaiškėjo, kad tarpusavyje visi pasikalbėdavo: „jiems ši mintis greit praeis“ arba „gal neturi ką veikti, kad tokiais dalykais užsiims?“ – pasakoja moteris.
Kai visi suprato, kad šeimos apsisprendimas rimtas, prasidėjo atkalbinėjimai, raginimai pagalvoti, ar pradėjus globoti kitus vaikus nenukentės savi? Bet Edita sako, kad sprendimą globoti vaikučius aptarė su savo vaikais – dukra pritarė, kad reikia padėti, o mažasis sūnus įsivaizdavo, kad atsiras daugiau draugų žaidimams.
Vaikams reikia duoti ne iliuzijas, o parodyti įprastą šeimos gyvenimą
Išklausę globėjų kursus, Editos ir Audriaus šeima laukė, kol su jais susisieks specialistai. „Mes planavome, kad vaikučiai pas mus ateis trumpam. Tada jie susiras namus, šeimas, o mes padėsime kitiems mažyliams“, – apie planus tapti laikinais globėjais pasakoja Edita.
Bet yra sakoma – nėra nieko pastovesnio, už laikiną. Taip ir atsitiko.
Vieną vakarą, kai šeima ramiai ilsėjosi namie ir planavo už savaitės turėjusią įvykti atostogų kelionę, suskambo telefonas. „Man paskambino Vaikų teisių specialistai – pranešė, kad ligoninėje yra dvi mergaitės, 5 ir 15 metų sesutės, kad situacija yra sudėtinga ir reikia skubios pagalbos“, – prisiminė Edita.
Į žinią, kad netrukus į jų namus atvyks dvi mergaitės, šeima sureagavo gana ramiai, tik Edita tą naktį sunkiai užmigo – tvarkė spintas, patalynę, ruošėsi ir labai jaudinosi.
„Jaudinausi, kaip pavyks sutarti su paaugle, nes gerai žinojau, ką reiškia paauglystė. Bet su vyru buvome tvirtai apsisprendę, kad jokių kriterijų globojamiems vaikams nekelsime. Ką Dievas atsiųs – tam stengsimės padėti“, – atvirai kalba moteris.
vaikams reikia duoti ne iliuziją, o tai, kas yra tikra – tikrą šeimą, tikrus jausmus, tikrus išgyvenimus.
Paklausus, kokios buvo pirmosios gyvenimo kartu savaitės, moteris atvira: „Kai jos atvyko į mūsų namus, aš iš karto norėjau duoti viską – kad kompensuoti jų patirtą skausmą, patirtas skriaudas ir netektis“. Globėja iš karto pabrėžia, kad tai buvo klaida.
„Priimant sprendimą dėl globos, labai svarbu suprasti, kad vaikams reikia duoti ne iliuziją, o tai, kas yra tikra – tikrą šeimą, tikrus jausmus, tikrus išgyvenimus. Jie turi matyti, kaip viskas vyksta paprastoje, eilinėje šeimoje. Kokia yra įprasta, stabili kasdienybė – būtent to vaikams labiausiai reikia“.
Paklausus, ar Editos šeimai yra tekę susidurti su gana dažnu stereotipu – kad vaikai globojami dėl pinigų, moteris sako, kad tokių pastebėjimų būta. „Taip galvojantiems sakau – tikrai yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigus. Mano mažylę bandė paimti auginti teta – jai nepavyko, nes vaikas buvo per judrus, per greitas. Norint globoti vaiką, reikia žmonių, gebančių pirmiausia dirbti su savimi. Ir negalvoti, kaip jausiesi pats, o galvoti, kaip padėti vaikui. Juk vaikui reikia visko – ne tik pavalgyti ir apsirengti, jam reikia dėmesio, bendravimo“, – sako Edita. Ji priduria, kad kartu su vyru mergaitėms norėjo parodyti pasaulį, praplėsti jų akiratį, ugdyti – auginti taip, kaip augina savo vaikus.
Palaiko ryšį ir skatina bendrauti su biologine mama
Editos ir Audriaus šeimoje apsigyvenusios mergaitės – druskininkietės. Todėl šeima gerai žino jų istoriją, pažįsta biologinę mamą. Paklausus, kodėl taip susiklostė, kad mama negalėjo mergaičių auginti, Edita išlieka labai diplomatiška ir taktiška. „Jų istorijoje daug skausmo, smurto. Tai jų širdelėse paliko gilų antspaudą“, – sako Edita.
Moteris, pradėjusi globoti mergaites, neapsitvėrė tylos siena nuo jų artimųjų – atvirkščiai, ji pradėjo su jais palaikyti ryšį, skatino mergaites bendrauti su mama.
„Mergyčių mama yra gera moteris. Bet silpna. Kažkada, kai ji buvo vaikas, jai nebuvo suteikta pagalba laiku. Ji darė tas pačias klaidas, kurias matė savo šeimoje. Tarsi užburtas ratas – iš kartos į kartą tos pačios problemos“, – pasakoja Edita.
Po keleto mėnesių gyvenimo Editos šeimoje, mergaitės pabandė grįžti į namus. Tačiau gyvenimas ten tęsėsi tik apie 3 mėnesius, ir jos vėl buvo priverstos susikrauti daiktus, nes situacija negerėjo. Mergaitės pačios paprašė grįžti pas Editą – ten buvo vienintelis saugus uostas.
Moteris visus ketverius metus palaiko ryšį su mergaičių mama – šiuo metu ji yra išvykusi į užsienį, dirba ir stojasi ant kojų. „Turime vilties, kad viskas bus gerai. Aišku, kažin ar susigrąžins vaikus. Bet vyresnioji su mama bendrauja ir tai labai džiugina. Mes labai daug apie tai kalbėjomės, nes iš pradžių mergaičių širdelėse mamos atžvilgiu buvo labai daug skausmo, pykčio, išgyventos neteisybės. Mums padėjo psichologai, Globos centro komanda“, – pasakoja globėja.
Toli gražu ne visada globėjai taip geranoriškai nori padėti vaikams palaikyti ryšį su biologine šeima. Edita pritaria, kad noras turėti vaikučius tik sau yra didelė problema, nes tai, kad darome ne dėl vaiko, o sau, tampa žala.
„Daugelis galvoja: aš duosiu duosiu duosiu, ir kažką gausiu atgal. Bet nebūtinai. Net ir iš savo vaikų nebūtinai turite kažką gauti atgal. Reikia susidėlioti prioritetus ir suprasti, kad tu darai tai, kas vaikui geriausia. O jam geriausia jo šeima, kad ir kokia ji būtų. Ką jis gali pasiimti iš globėjų – tai pamatyti, kokia yra paprasta šeima, įprastas gyvenimas ir pasiimti tą patirtį, pavyzdį“ – įsitikinusi Edita.
Vyresnioji mergaitė kuria savo gyvenimą ir svajoja apie sesers globą
Druskininkai – mažas miestas, kur visi vieni kitus geriau ar mažiau pažįsta. Paklausus, ar nesulaukė vertinimų iš aplinkinių, kodėl imasi globoti vaikus iš sudėtingos šeimos ir ar nebijo, kad mergaitės nueis tais pačiais keliais, Edita sako, kad tokių komentarų buvo labai daug, net iš labai artimos aplinkos, ir tai buvo viena skaudžiausių jos patirčių.
„Žmonės sakydavo – jūs nieko nepadarysite, juk tai genai. Į tokius pasakymus aš reaguodavau emocionaliai, net piktai – surinkau medžiagos, kad galėčiau argumentuotai apginti savo mergaites. Taip, genai daug dalykų lemia, bet su jais galima susidoroti – ugdyti įgūdžius. Paprastos šeimos matymas – jau keičia ir formuoja žmogų. Ir šiandien, praėjus ketveriems metams, aš turiu patį nuostabiausią pavyzdį – šiandien mano globotai mergaitei greitai sukaks 20 metų. Ji studijuoja, dirba, yra veikli, kuria savo gyvenimą, neturi jokių žalingų įpročių ir turi stiprią poziciją. Man tai didžiausia dovana. Ir kartu atkirtis visiems, kurie netikėjo – štai vaikas, kuris gyvenime matė visko, ir pasirinko teisingą kelią“ – sako moteris.
Šiandien globėja didžiuojasi, kad į jos namus pirmą kartą užsuksi nedrąsi, mažutė paauglė užaugo į jauną žmogų, drąsiai žengiantį į gyvenimą. „Negaliu sakyti, kad nebuvo sunkių akimirkų. Jų tikrai buvo. Bet jų būna kiekvienoje šeimoje, auginant savo vaikus, tiesa? Buvo ir nelengva paauglystė, ir naktimis nemiegota, ir prarymota. Bet šiandien aš matau – mano mergaitė pasirinko teisingą kelią“.
Paklausus, ar vyresnioji mergaitė, kai jai prireikia patarimo, sugrįžta į Editos namus, globėja šypsosi: „Taip, visada, bet dabar ji suaugusi – jau ir man patarimų duoda, mes padiskutuojame dėl sesės auklėjimo. Ji svajoja pati ją auginti“, – pasakoja Edita.
Mažylė – aktyvi ir kūrybinga
Vyresnei sesei išvykus studijuoti, Editos namuose liko mažoji, kuri pasižymi energija ir aktyvumu.
„Ji labai protingas, kūrybingas, gudrus vaikas. Ji turi Dievo dovaną – labai gražiai piešia, kartu einame į dailės pamokas ir mokytojai mato didelį potencialą. Kūrybinga siela, nori kurti čia ir dabar“ – šypsosi globėja ir prisipažįsta, kad per kūrybingumą jų namuose nutinka ir daug juoką keliančių situacijų.
Vieną dieną užėjusi į mažylės kambarį, Edita rado sukarpytus visus drabužius. „Ji norėjo būti dizainerė. Rūbai virto skuteliais, kuriais buvo papuoštas kambarys ir lėlės“ – šypsosi globėja.
Ir tokių istorijų yra ne viena. Šeima gyvena nuosavame name. Vieną žiemos dieną mažoji iš vadinamojo pečiaus išmontavo detalę – 3 paras šeimai teko šildytis židiniu, nes mergaitė neprisiminė, kur tą detalę padėjo, o užsakius naują reikėjo laukti, kol ją atveš. Galiausiai reikalingą detalę kaimynė rado pas save kieme.
Pasakodama apie vaikiškas mažosios išdaigas, Edita nuoširdžiai šypsosi. „Aš labai prisirišau ir taip ją myliu“, – sako kalbėdama apie mažosios pokštus.
Paklausta, kokia yra meilė biologiniams ir globojamiems vaikams, Edita atvira – meilė savo vaikams yra duota gamtos, o meilę į šeimą atėjusiems vaikučiams turi išsiugdyti: „Mylėti reikia išmokti. Ir mes mokėmės visi, po truputėlį“.
Editos dukra naujas šeimos nares priėmė draugiškai ir santūriai, tuo tarpu mažasis, iki tol buvęs pagrandukas ir visų lepinamas vaikas, ne visada suprasdavo, kodėl dabar reikia dalintis daiktais, mamos dėmesiu.
„Dėl dėmesio buvo labai didelė konkurencija. Negalėdavau glausti sūnaus akivaizdžiai matant mergytėms. Mums padėjo psichologai, Globos centro specialistai“ – atvirauja moteris.
„Man atrodo, kad visos patirtys išėjo tik naudą – sūnus daug ko išmoko, sustiprėjo. Auginant keturis vaikus buvo visko: ir susimušdavo, ir vienas kito kažką suvalgydavo ar daiktą paimdavo – kaip ir kiekvienoje šeimoje. Kartais iš močiutės, kuri labai myli mažąjį, net išgirsdavome, ar tikrai viskas gerai? Ar jo neskriaudžia? Bet viskas buvo gerai. Šiandien mano vaikas užsigrūdinęs, išmokęs pastovėti už save, bet nepraradęs jautrumo, meilės“, – apie patirtis pasakoja Edita.
Visiems būsimiems globėjams: vaikas, atėjęs į šeimą, padeda jai tobulėti ir augti
„Į mūsų šeimą atėjusios mergaitės – mūsų mokytojos, jos tiek daug davė. Mes darydavome susirinkimus, kalbėdavomės apie santykius, atvirai pasipasakodavome, susikūrėme taisykles, kad namuose nebūtų chaoso. Tai mus sustiprino, mes išmokome būti kartu“ – pasakoja globėja.
Edita sako, kad būta visko – ir klaidų padaryta, ir verkti teko, bet pagalba ir palaikymas Druskininkų Globos centre suteikdavo stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kad tai, ką ji daro – yra reikalinga ir prasminga.
Paklausta, ar yra laiminga, kad prieš beveik penkerius metus priėmė sprendimą tapti globėja, Edita nė akimirkos nesudvejoja.
„Tikrai taip, aš jaučiu pilnatvę, aš kažkur save įveikiau, užaugau, pasikeičiau, ir mano šeima, mano aplinkos žmonės – keitėmės visi, gerėjome. Turime stiprią šeimą, į kurią galime atsiremti, pasikalbėti. Šiandien visi supranta, kodėl mes jaučiame norą padėti ir niekam nebekyla klausimų, kad tai iš neturėjimo ką veikti. Palikome komforto zoną. Ir kiekvienas turime iš jos išlipti, jei norime, kad pasaulyje kažkas keistųsi“, – sako Edita.
Lietuva privalo orientuotis ir mokytis iš užsienio šalių, kuriose nėra vaikų globos namų.
Būsimiems globėjams moteris norėtų patarti išdrįsti rasti savyje jėgų būti geresniu. „Šie vaikai – nuostabūs mokytojai, leidžiantys pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taip, tai iššūkis, bet kiekvienas turėtų paieškoti galimybės tą iššūkį priimti. Pilnatvė ateina kai tu pats keitiesi, kad tu augi, kai supranti, kad ne šiaip sau šią žemę mindai. Jeigu kiekvienas savyje rastų stiprybės priimti vaiką į savo namus, mes turėtume visai kitokią situaciją daugybėje sričių, išspręstume daugybę socialinių problemų.
Todėl Lietuva privalo orientuotis ir mokytis iš užsienio šalių, kuriose nėra vaikų globos namų, kuriose kiekvienas vaikas – tai savas vaikas. Taip, tai sunku. Negaliu meluoti, kad lengva. Bet ne vaikai yra sunkūs, sunku suaugusiems dirbti su savimi, priimti pokyčius, keistis. Bet kai išdrįstame tai padaryti, gyvenimas tampa daug prasmingesnis“, – atvirai sako moteris.
Tik pabaigus interviu Edita prasitarė, kad ir jos pačios tėvai, dar iki jai gimstant, įsivaikino mergytę. Moteris džiaugiasi tėvų sprendimu ir tuo, kad gyvenimas padovanojo jai seserį.
Sakoma, kad geras pavyzdys – užkrečiamas. Edita savo tėvų patirtį pakartojo savo šeimoje.
Galbūt ši dviejų mergyčių istorija paskatins daugiau druskininkiečių šeimų žengti lemtingą žingsnį apsisprendžiant globoti vaikus?
