Prancūzijoje didžiulio susidomėjimo sulaukęs filmas „Švč. Širdis“ (Sacré Coeur), skirtas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies apsireiškimams šv. Margaritai Marijai Alakok, jau pritraukė daugiau nei 400 tūkst. žiūrovų.
Prie kino teatrų driekiasi eilės, o kritikai filmą vadina vienu ryškiausių religijos sugrįžimo į Prancūzijos viešąją erdvę ženklų.
Dokudrama su paantrašte „Jo viešpatavimui nebus galo“ pasakoja apie Jėzaus apsireiškimus vizitiečių vienuolei šv. Margaritai Marijai Alakok 1673–75 m. Burgundijoje.
Filmas, sukurtas minint 350-ąsias apsireiškimų metines, jungia istorines rekonstrukcijas, liudijimus ir teologinę analizę. Jame daug vietos skiriama asmeniniams susitikimams su Kristumi – itin dažnai išgyvenamiems adoracijos metu.
Režisieriai Stevenas ir Sabrina Gunnell šią juostą sukūrė po apsilankymo Paray-le-Monial šventovėje. Stevenas – buvęs 90-ųjų popgrupės Alliage narys, atsivertęs į katalikybę ir šiandien kuriantis filmus kartu su žmona.
Tačiau juosta sulaukė ir kontroversijų. Kai kurios savivaldybės atsisakė ją rodyti, teigdamos, kad religinis turinys „pažeidžia sekuliarizmo principą“. Režisierius kalba apie „krikščionofobijos“ apraiškas, nes kai kurios savivaldybės atsisakė rodyti filmą.
Reklamos agentūra taip pat uždraudė platinti filmą reklamuojančius plakatus Paryžiaus metro ir geležinkelių stotyse. Le Monde pranešė, kad vienas seansas buvo atšauktas likus vos kelioms minutėms iki premjeros.
Kritikos pasigirdo ir iš Bažnyčios vidaus: jėzuitai apgailestavo, kad filme nepaminėtas jų draugijos vaidmuo plėtojant pamaldumą Jėzaus Širdžiai.
Vis dėlto daugelis žiūrovų ir katalikiškų leidinių filmo sėkmę aiškina kaip gilų visuomenės poreikį dvasiniam turiniui.
Žiūrovų atsiliepimai taip pat išskirtinai pozityvūs. Vienas jų, Jeanas-Michelis, sakė: „Šis filmas – ne šiaip dokumentika. Tai tikras vidinis kelias, susitikimas su gyva Jėzaus Širdies meile.“
Le Figaro teigia, kad juosta „atskleidžia tylų, bet realų religijos atgimimą Prancūzijoje“, o La Vie ją vadina „liaudišku katekizmu“ su misijine jėga.
