Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas pastarųjų savaičių bendrųjų audiencijų mąstymus apie dvasinę įžvalgą, popiežius kalbėjo apie liūdesį ir nerimą.
Panašiai kaip apleistumo jausmas, kuriam jau buvo skirta viena katechezė, liūdesys ir nerimas, nors patys savaime yra kenksmingi, laiku atpažinti ir gerai suprasti gali skatinti ir žmogaus dvasinį augimą.
Kai žmogus nebėga nuo savęs, kai nevengia blaivaus santykio su pačiu savimi, tuomet jam lengviau suvokti savo gyvenimo esmę. Liūdesys, nerimas ar baimė gali sukrėsti sielą, tačiau kartu šios būsenos skatina budrumą ir nuolankumą.
Šia prasme, pasak popiežiaus, galime kalbėti apie išganingą nerimą. Juk iš tiesų tobula, bet sterili ramybė daro mus tiek abejingus kitų žmonių kančioms, tiek ir nesugebančius priimti savo pačių kančios.
Pranciškus sakė, kad daugeliui šventųjų būtent kančia, sielvartas, baimė, nerimas buvo lemiamas postūmis padaryti perversmą savo gyvenime. Nerimas ir kančia taip pat skatina nesavanaudiškumą, suteikia mums galimybę užmegzti brandesnius santykius su Viešpačiu ir artimu, kurie nesusiaurėja iki davimo ir gavimo.
Popiežius pastebėjo, kad labai dažnai žmogus maldą suvokia tik kaip Dievui adresuotus prašymus, o ne kaip nesavanaudišką susidomėjimą juo, norėjimą būti jo artumoje. Pagaliau ir iš Evangelijų žinome, kad Jėzų supo daugybė žmonių, kurie kažko norėjo, – pagalbos, išgydymo – o ne tiesiog būti su juo. Ir, nors Jėzų supo minios, dažniausiai jis būdavo vienišas. Reikia išmokti būti su Dievu ir neturint jokio konkretaus prašymo, trokšti būti su juo taip, kaip norime būti su mylimais žmonėmis. Mūsų dvasinis gyvenimas – tai santykis su Gyvuoju Dievu.
Pasak Pranciškaus, mūsų viduje jaučiamas nerimas taip pat yra priekaišto, kad Dievo patirtis yra netikra, kad ji – tik mūsų troškimų projekcija, paneigimas. Jei tai būtų tik mūsų projekcija, visada būtume laimingi ir patenkinti. Priešingai, iš tiesų mes jaučiame nerimą, nes žinome, kad rezultatų neįmanoma nuspėti. Todėl susidūrę su sunkumais niekada neturime nusivilti, bet su sveiku nerimu širdyje ir padedant Dievo malonei turime stengtis juos įveikti.
