„Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės Evangelija veda mus į jos namus Nazarete“, – kreipėsi popiežius Pranciškus trečiadienio vidudienį į Šv. Petro aikštėje susirinkusius tikinčiuosius.
Angelas vadina ją „malonės pilnąja“. Jei ji pilna malonės, vadinasi, joje nėra nė šešėlio blogio, ji nepaliesta nuodėmės, Nekaltai Pradėtoji, kalbėjo popiežius. Evangelijoje sakoma, kad Marija dėl šio pasveikinimo sumišo (Lk 1, 29). Ji ne tik nustebo, bet sumišo. Gaudami gražius sveikinimus, pagyrimus ir komplimentus, kartais pasiduodame puikybei. Tačiau Mariją toks nepaprastas sveikinimas sutrikdė. Kodėl? Todėl, kad ji jautėsi maža. Kaip tik šis jos mažumas ir nuolankumas patraukė Dievo žvilgsnį.
Tarp Nazareto namų sienų matome nuostabų Marijos širdies bruožą: sulaukusi didžiausių komplimentų, ji sutrinka, nes nemano, kad yra verta jai skirtų žodžių. „Tai yra tikrasis nuolankumas“, – sakė Pranciškus, –„žiūrėti ne į save, bet į Dievą ir kitus“.
kad darytų stebuklus, Viešpačiui reikia ne ypatingų priemonių ar mūsų didelių sugebėjimų, bet nuolankumo, atvirumo jam ir kitiems.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad angelas paskelbė Mariją malonės pilnąja ne Nazareto aikštėje, bet tarp jos namų sienų. „Brangūs broliai ir seserys, tai nepaprasta žinia mums! Ji mums skelbia, kad darytų stebuklus, Viešpačiui reikia ne ypatingų priemonių ar mūsų didelių sugebėjimų, bet nuolankumo, atvirumo jam ir kitiems. Ta žinia, paskelbta tarp varganų namų sienų, Dievas perkeitė istoriją.
Ir šiandien jis nori daryti didžius dalykus mūsų kasdieniame gyvenime: šeimoje, darbe, kasdienėje aplinkoje. Būtent čia, o ne didžiuosiuose istorijos įvykiuose, veikia Dievo malonė“, – kalbėjo popiežius. „Tik ar mes tuo tikime? O gal manome, kad šventumas yra utopija, kažkas, kas skirta tik geriau išmanantiems, tik pamaldi iliuzija, nesuderinama su paprastu gyvenimu?“
Ir šiandien jis nori daryti didžius dalykus mūsų kasdieniame gyvenime: šeimoje, darbe, kasdienėje aplinkoje.
Popiežius raginio melsti Dievo Motiną, kad saugotų mus nuo klaidingos minties, jog Evangelija – tai viena, o gyvenimas – kita, kad uždegtų mus entuziazmu siekti šventumo idealo, kuris neturi nieko bendra su šventais paveikslėliais, bet yra kasdienis nuolankus ir džiaugsmingas gyvenimas nesusireikšminant, kreipiantis į Dievą ir į artimą.
O kai apninka abejonės, kad mums nepavyks, liūdesys, kad nesame pajėgūs, leiskime, kad Dievo Motina į mus žvelgtų savo gailestingomis akimis, būdami tikri, kad ji neapleidžia nė vieno, kas šaukiasi jos pagalbos.
