Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.
Popiežius priminė, kad per pastarųjų savaičių bendrąsias audiencijas buvo kalbama apie svarbiausias žmogiškąsias dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
Kaip ne kartą buvo pabrėžta, šios keturios dorybės priklauso labai senajai žmonijos išminčiai, ankstesnei už krikščionybę. Dar prieš Kristų buvo skelbiama, kad teisingumas turi būti pilietinės sąrangos pagrindas, protingumas – būtina žmogaus veiksmų taisyklė, tvirtumas ir drąsa yra svarbūs į gėrį nukreipto gyvenimo elementai, o susivaldymas suvokiamas kaip priemonė, sauganti, kad žmogaus nepražudytų nesaikingas gėrybių vartojimas. Krikščionybė šio senovinio žmonijos paveldo nepakeitė, bet jį dar labiau sustiprino, išgrynino ir integravo į tikėjimą.
Senoji žmonijos išmintis skelbia, kad kiekvieno žmogaus širdyje glūdi gebėjimas siekti gėrio. Tačiau kelionėje į gyvenimo pilnatvę, kuri priklauso kiekvieno žmogaus likimui, krikščioniui suteikiama ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kalbėjo Pranciškus. Ši pagalba – tai trys krikščioniškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Jos Naujajame Testamente dažnai yra minimos kartu. Krikščionių rašytojai vėliau jas pavadino dieviškosiomis, nes jos priimamos ir išgyvenamos santykyje su Dievu.
Popiežius priminė, kaip šias tris dorybes apibrėžia Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas.“ (Nr. 1813).
Pasak Pranciškaus, jei gyvenime apsiribotume tik svarbiausiomis žmogiškosiomis dorybėmis, kiltų pavojus daryti gera visiškai vienišiems, izoliuotiems nuo kitų. Galbūt net grėstų pagunda daryti gera dėl atpildo ir kitų pripažinimo.
Tuo tarpu tikėjimu, viltimi ir meile gyvenantis krikščionis niekada nėra vienas. Jis gerus darbus suvokia ne kaip neeilinius titaniškų pastangų reikalaujančius žygdarbius, bet jis daro gera nuolankiai, kaip savo Mokytoju Jėzumi sekantis mokinys. Jei užmirštume dieviškąsias dorybes, rizikuotame savo gerus darbus paversti didžiavimosi ar bet arogancijos priežastimi. Dėl tokio pavojaus mus įspėja Evangelija. Jėzus savo mokiniams pataria atlikus visa, kas buvo pavesta, sakyti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“. (Lk 17, 10).
tikėjimu, viltimi ir meile gyvenantis krikščionis niekada nėra vienas.
Gėris yra ne tik žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir kelias, būdas jo siekti. Gerumui reikia santūrumo, paprastumo, reikia pažaboti kartais pernelyg gremėzdišką savąjį ego. Būtent čia labai padeda dieviškosios dorybės. Jos yra priešnuodis savanaudiškumui. Jos ypatingai praverčia, kai ištinka nesėkmės. Net ir vadovaujantis gerais ketinimas ir turint aiškius kriterijus kartais tenka suklysti.
Tačiau jei atveriame širdį Šventajai Dvasiai – ji, vidinis mokytojas, ateina mums į pagalbą. Jei esame pasimetę, Dievas sustiprina mūsų tikėjimą; jei esame nusivylę, Dievas pažadina mumyse viltį; jei mūsų širdis užkietėjusi, Dievas ją suminkština savo meile.
Po bendrosios audiencijos katechezės popiežius priminė, kad balandžio 25 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini evangelistą šv. Morkų. „Rytoj švęsime šventojo Morkaus, evangelisto, kuris gyvai ir konkrečiai aprašė Jėzaus iš Nazareto asmens paslaptį, liturginę šventę. Kviečiu jus visus susižavėti Kristumi, entuziastingai ir ištikimai bendradarbiauti kuriant Dievo karalystę“, – sakė Pranciškus.
Sveikindamas maldininkų grupes iš Lenkijos Pranciškus priminė, kad šios savaitės šeštadienį, balandžio 27 d., sukanka 10 metų nuo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimo šventuoju. Pasak Pranciškaus, žvelgdami į šio šventojo gyvenimą matome, ką gali pasiekti žmogus, priėmęs ir išvystęs savyje Dievo dovanas: tikėjimą, viltį ir meilę.
