Vyskupų Sinodo apie sinodiškumą baigiamųjų Mišių, spalio 27-ąją aukotų Šv. Petro bazilikoje, homilijoje popiežius Pranciškus nubrėžė paralelę tarp dienos Evangelijos skaitinio apie neregio Bartimiejaus pagydimą ir Bažnyčios gyvenimo šiandien, išryškino perėjimą nuo tos akimirkos, kai Bartimiejus, į pakraščius išstumtas elgeta, be vilties „sėdėjo prie kelio“ iki tos, kai praregėjęs, „nusekė paskui Jėzų keliu“ (žr. Mk 10, 46-52).
Elgeta Bartimiejus, sako Evangelija, sėdi prie kelio ir prašo išmaldos iš piligrimų, kurie per Jerichą keliauja į Jeruzalę Velykų švęsti. Jo povyza yra būdinga asmeniui, kuris užsidaręs savo skausme. Jis nieko negali, tik sėdi prie kelio. O mes žinome, pabrėžė popiežius, jog gyvenime negalime vien sėdėti. Iš tiesų gyventi, reiškia leistis į kelią, svajoti, planuoti, būti atviram ateičiai. Bartimiejus taip pat simbolizuoja tą vidinį aklumą, kuris mus suparalyžiuoja, dėl kurio nejudrūs ir be vilties liekame sėdėti prie gyvenimo kelio pakraščio.
Į tokią būseną gali pakliūti ne vien asmuo, bet ir Bažnyčia. Daug dalykų gali mus apakinti, dėl daugelio dalykų galime nebematyti, jog Viešpats šalia ir nebūti pasiruošusiais tikrovės iššūkiams, šių dienų vyrų ir moterų klausimams, evangelizavimo misijai, žmonijos žaizdoms. Bet negalime paprasčiausiai sėdėti.
„Sėdinti Bažnyčia, kuri beveik pati to nesuvokdama, pasitraukia iš gyvenimo ir užsisklendžia tikrovės paraštėse, yra Bažnyčia, rizikuojanti likti akla ir priprasti prie savo ligotos būklės. Jei liksime sėdėti akli, toliau nepastebėsime skubiausių sielovadinių ir daugybės pasaulio, kuriame gyvename, problemų“, – pastebėjo popiežius.
Atsiminkime, kvietė jis, štai ką: Viešpats visada praeina šalia ir sustoja, kad pagydytų mūsų aklumą. Tegul Sinodas pastūmėja Bažnyčia elgtis kaip Bartimiejus, kuris išgirdęs, kad Viešpats eina šalia, pajutęs išganymo dvelksmą, pradeda iš visų jėgų jį šaukti, pažadintas Evangelijos galybės. Šiame šauksme telpa visų moterų ir vyrų šauksmas. Šauksmas tų, kurie norėjo pažinti Evangelijos džiaugsmą, bet nutolo, kurie kenčia, kurie išstumti į pakraščius, kurie nusivylė, kurie buvo pavergti.
Mums reikia ne tokios Bažnyčios, kuri sėdi nuleidusi rankas, bet tokios, kuri atsiliepia į pasaulio šauksmą ir tarnauja jam ir Viešpačiui, nebijodama susitepti rankų, kalbėjo popiežius.
Viešpats visada praeina šalia ir sustoja, kad pagydytų mūsų aklumą.
Štai, antrasis aspektas: iš pradžių matome Bartimiejų, kuris sėdi, o vėliau – nusekė paskui Viešpatį. Šie žodžiai Evangelijoje reiškia ir tai, kad jis tapo jo mokiniu. Jėzus išgirdo – visada išgirsta – Bartimiejaus šauksmą ir pakvietė jį. Bartimiejus pašoko ant kojų ir, tuoj pat, buvo pagydytas. Pagaliau jis mato Viešpatį, suvokia Dievo darbą jo gyvenime ir leidžiasi paskui jį.
Ir mes taip elkimės: kai užsisklendžiame ir priprantame prie tokios būklės, kai net kaip Bažnyčia neberandame jėgų, drąsos ir ryžto atsistoti ir vėl leistis į kelią, nepamirškime visada atsigręžti į Viešpatį ir jo Evangeliją. Vėl ir vėl jam einant pro šalį turime įsiklausyti į jo kvietimą, kuris mus pašokdina ant kojų ir leidžia atsikratyti aklumo. O tada vėl eiti paskui jį.
Bartimiejus, sako Evangelija, „nusekė paskui Jėzų keliu“. Tai sinodinės Bažnyčios vaizdinys. Viešpats mus pakviečia, kai liekame sėdėti, pakelia, kai pargriūvame, suteikia naują regėjimą, kad Evangelijos šviesoje matytume pasaulio kančias ir nerimą, kad patirtume džiaugsmą eidami paskui jį.
Visada atsiminkime: neikime patys pagal savo įnorius ar pasaulio kriterijus, bet eikime kartu paskui Jėzų ir su juo, kvietė Pranciškus.
„Broliai ir seserys: ne sėdinti, bet Bažnyčia ant kojų. Ne nebyli Bažnyčia, bet Bažnyčia, kuri girdi žmonijos šauksmą. Ne akla Bažnyčia, bet Kristaus apšviesta Bažnyčia, perduodanti Evangelijos šviesą kitiems. Ne statiška Bažnyčia, bet misionieriška Bažnyčia, einanti su Viešpačiu pasaulio keliais“, – pakartojo popiežius.
Homilijoje Šventasis Tėvas paminėjo centrinį Šv. Petro bazilikos altorių gaubiantį baldakimą, ką tik restauruotą, simbolizuojantį Šventosios Dvasios šlovę, ir vadinamąjį Šv. Petro Sostą, relikviją, kuri keletą savaičių stovės greta altoriaus. Tai ne kitų valdymo, bet meilės ir tarnavimo kitiems Sostas.
Kaip Bartimiejui, taip ir mums Dievo Žodis šiandien sako – „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Nusimeskime nevilties apsiaustą, patikėkime Viešpačiui visus mūsų aklumus, atsistokime ant kojų ir neškime Evangelijos džiaugsmą pasaulio keliais, sakė popiežius.
Pažvelgti į Viešpatį, kuris prie mūsų prisiartina vargšo asmenyje
Po Sinodo baigiamųjų Mišių Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus vėl kreipėsi į tikinčiuosius, šį kartą Šv. Petro aikštėje. Šventasis Tėvas trumpai komentavo dienos Evangeliją apie Jericho neregio ir elgetos Bartimiejaus išgydymą ir pabrėžė dėmesio vargšams konkretumą.
Minia eina pro Bartimiejų, kone niekas jo nemato ir nekreipia dėmesio į jį. Garsus Bartimiejaus šauksmas taip pat yra troškimas būti pamatytam, troškimas pasakyti – „aš egzistuoju!“
„Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“, šaukia Bartimiejus. O Jėzus išgirsta, atsiliepia ir paklausia – „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Šis klausimas tokioje situacijoje skamba tarsi provokacija – ar neaišku, ko gali norėti aklasis Jericho elgeta? Tačiau Jėzaus klausimo esmė yra kita – jis klausia apie Bartimiejaus tikėjimą, apie tai, ką jis pamatė savo širdies akimis, jam einant pro šalį, kas jam yra „Dovydo sūnus“, ko iš tiesų jam labiausiai reikia?
Koks mūsų elgesys, klausė popiežius, kai sutinkame prašančius išmaldos. Daugybę kartų nusisukame į kitą pusę ir elgiamės taip, tarsi jie neegzistuotų. Ar galime išmokti pažvelgti į vargšą Jėzaus akimis, suprasti jo klausimus, jo prašymus, atsiliepti į pagalbos prašymą, pažvelgti jam į akis, paliesti jo kūną? Ir tuo pat metu – pažvelgti į Viešpatį, kuris prie mūsų prisiartina vargšo asmenyje?
