Popiežius priminė Bažnyčios tikintiesiems ir vyskupams – šventajai Dievo tautai, į sinodo asamblėją sudedantiems savo lūkesčius, viltis ir net būgštavimus, – kad sinodas yra ne politinis mitingas, o susibūrimas Šventojoje Dvasioje, ne poliarizuotas parlamentas, o malonės ir bendrystės vieta.
Popiežius Pranciškus trečiadienį, spalio 4 d., kreipdamasis į Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos atidarymo šv. Mišių dalyvius pažymėjo, kad šventoji Dievo tauta susibūrė į sinodą, kad eitų kartu su Jėzumi, kuris laimina Tėvą ir priima vargstančius ir prispaustuosius.
„Visų pirma svarbu, kad Bažnyčia niekuomet nenukreiptų žvilgsnio nuo šventojo tiesos paveldo, gauto iš protėvių, bet tuo pat metu ji turi žvelgti į dabartį, gimdančią naujas situacijas ir naujus gyvenimo būdus, bet taip pat atvėrusią naujus apaštalavimo kelius“, – pažymėjo Pranciškus, primindamas šv. Jono XXIII kalbą, pasakytą 1962 m. spalio 11 d., iškilmingame Vatikano II susirinkimo atidaryme.
„Laiminantis Jėzaus žvilgsnis kviečia būti Bažnyčia, kuri iššūkius ir problemas priima ne skaldančia ar konfliktiška dvasia, o, priešingai, žvelgiančia į Dievą, kuris yra bendrystė, su žavesiu ir nuolankumu, jį laiminančia ir šlovinančia, pripažįstančia savo vienatiniu Viešpačiu.
Priklausome jam ir esame tik tam, kad jam atneštume pasaulį. Mums to gana, mums Jo gana. Nenorime žemiškos šlovės, nenorime pasirodyti gražūs pasaulio akivaizdoje, o jį pasiekti paguodžiančia Evangelija, kad visiems geriau paliudytume begalinę Dievo meilę“, – sakė popiežius.
„Mums iškilęs klausimas“, – tęsė Pranciškus, kviesdamas atminti Benedikto XVI žodžius pasakytus 2012 m. sinodo generalinėje asamblėjoje: – „Dievas tikrai prakalbėjo, pramušė didžiąją tylą, apsireiškė, tačiau kaip mums perduoti šią tikrovę nūdienos žmonėms, kad virstų išganymu?“
„Tai – pamatinis klausimas“, – patikino Pranciškus, pažymėdamas, kad būtent tai ir yra pirmasis sinodo uždavinys: iš naujo nukreipti savo žvilgsnį į Dievą, kad būtume Bažnyčia, su gailestingumu žvelgiančia į žmoniją; vieninga ir broliška Bažnyčia, ar bent jau besistengiančia būti vieninga ir broliška Bažnyčia, kuri klausosi ir šnekasi – dialoguoja; laiminanti ir drąsinanti Bažnyčia, kuri padeda ieškantiems Viešpaties, kuri geruoju pakreipia abejinguosius, nutiesia kelius, žmonėms atveriančius tikėjimo grožį; Bažnyčia, kurios centre Dievas ir kuri todėl viduje nesiskaldo ir niekad nebūna atšiauri išorėje; su Jėzumi rizikuojanti Bažnyčia. Tokios Bažnyčios nori Jėzus, tokios savo sužadėtinės!
Dievas tikrai prakalbėjo, pramušė didžiąją tylą, apsireiškė, tačiau kaip mums perduoti šią tikrovę nūdienos žmonėms, kad virstų išganymu?
Anot popiežiaus, Jėzus kviečia mus būti svetinga Bažnyčia, su atviromis durimis. Tokiu sudėtingu istorijos laikotarpiu, koks yra dabar, iškyla naujų kultūrinių ir pastoracinių iššūkių. Mes per sinodinį dialogą galime augti vienybėje ir draugystėje su Viešpačiu taip, kad į iškylančius iššūkius pažvelgtume vienu žvilgsniu, kad, šv. Pauliaus VI žodžiais, taptume Bažnyčia, kuri pati tampa bendravimu – dialogu. Bažnyčia, kuri neužkrauna naštos, o visiems kartoja: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti (žr. Mt 11,28), ateikite, jūs, kurie praradote kelią ar jaučiatės nutolę, ateikite jūs, kurie užsklendėte duris vilčiai. Bažnyčia yra čia, ji yra dėl jūsų! Bažnyčia, visiems atvertomis durimis. Visiems, visiems, visiems!“.
Jėzus mums neleidžia patekti į kai kurias pavojingas pagundas: būti griežta Bažnyčia – muitine, kuri ginkluojasi prieš pasaulį ir žvelgia atgal; būti drungna Bažnyčia, kuri pasiduoda pasaulio madoms; būti pavargusia Bažnyčia, matančia tik save, patikino Romos vyskupas.
Apreiškimo knygoje Viešpats sako: „Aš esu prie durų ir beldžiuosi, kad būtų atvertos durys“. Dažnai jis beldžiasi prie durų, bet iš Bažnyčios vidaus, kad leistume Viešpačiui išeiti, kad su Bažnyčia skelbtų savo Evangeliją.
Popiežius prisiminė šv. Pranciškų Asyžietį jo liturginės šventės, minimos būtent spalio 4 d., proga, ragino, kaip jis, apsiginkluoti Evangelijos ginklais: nuolankumu ir vienybe, malda ir meile. Romos vyskupas prisiminė šventojo pokalbį su Jėzumi. Pasinėręs maldoje šv. Pranciškus išgirdo Nukryžiuotąjį, sakantį jam: „Eik sutvarkyti, atstatyti mano Bažnyčią“.
Sinodo reikia, tęsė popiežius, jog atmintume, kad „mūsų Motinai Bažnyčiai visada reikia apsivalymo, sutvarkymo, nes visi mes esame atleidimą gavusių nusidėjėlių tauta, kuriai visuomet reikia sugrįžti prie šaltinio, kuris yra Jėzus, kad vėl stotume į Dvasios kelią ir su jo Evangelija pasiektume visus“.
Popiežius Sinodo atidarymo Mišias aukojo Šv. Petro aikštėje su sinodo asamblėjos nariais vyskupais ir kunigais bei su naujais, rugsėjo 30 d. paskirtais kardinolais, iš kurių aštuoni yra Sinodo asamblėjos nariai.