„Prieš 800 metų, per 1223 metų Kalėdas, šv. Pranciškus Greče įrengė gyvąją prakartėlę. Tuo metu, kai namuose ir daugelyje kitų vietų įrenginėjamos ar jau įrengtos prakartėlės, mums pravartu iš naujo atrasti jos ištakas“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gruodžio 20 dienos bendrosios audiencijos katechezę.
Kokie buvo šv. Pranciškaus Asyžiečio ketinimai? Popiežius citavo šventojo biografą Tomą Celanietį, pasak kurio Pranciškus norėjo visų „kūno akims“ parodyti, kokiomis nepatogiomis aplinkybėmis Betliejuje gimė Vaikelis, kaip buvo paguldytas ėdžiose ant šieno, tarp jaučio ir asilėlio.
Pranciškus norėjo sukurti ne gražų meno kūrinį, bet sužadinti nuostabą dėl kraštutinio Viešpaties nuolankumo iš meilės mums ir dėl Betliejaus grotos kuklumo. Ir iš tiesų, Asyžiaus šventojo biografas parašė, jog jaudinančioje gyvosios prakartėlės scenoje suspindėjo Evangelijos paprastumas, buvo išaukštintas neturtas ir nuolankumas, Grečas tapo tarsi nauju Betliejumi.
„Pabrėžiau šį žodį: nuostaba. Jis svarbus. Jei mes, krikščionys, į prakartėlę žvelgiame tik kaip į gražų istorinį, kad ir religinį, dalyką, to nepakanka. Kai atsiduriame prieš Žodžio Įsikūnijimo – Jėzaus gimimo slėpinį, mums reikia religinės nuostabos. Jei susidūrus su slėpiniais tokios nuostabos nėra, mūsų tikėjimas paviršutinis“, – pažymėjo Pranciškus.
Jei mes, krikščionys, į prakartėlę žvelgiame tik kaip į gražų istorinį, kad ir religinį, dalyką, to nepakanka. Kai atsiduriame prieš Žodžio Įsikūnijimo – Jėzaus gimimo slėpinį, mums reikia religinės nuostabos.
Štai pirmasis akcentas: prakartėlė gimsta kaip paprasto esmingumo pamoka. Tai iškalbinga ir mūsų dienomis, kai dažnai rizikuojame iš akių pamesti tai, kas iš tiesų svarbu gyvenime, tai, kas yra didu. Paradoksas, bet ši rizika yra didesnė per Kalėdas, kai panyrame į jų prasmę blukinantį vartotojiškumą. Žinoma, dalintis dovanomis yra gražu, bet kalėdinis vartotojiškumas stumia į frenetišką išlaidavimą ir švenčių organizavimą, kuriame nebėra vietos vidinei nuostabai.
O prakartėlė buvo sukurta tam, kad mums primintų tai, kas iš tiesų svarbu: apsigyventi tarp mūsų atėjusį Dievą, kitus esminius santykius, tokie siejo Jėzų, Juozapą ir Mariją, ar jausmus, parodytus piemenų. Pirmieji liudytojai buvo labai paprasti žmonės, kurie prisistato tokie, kokie yra. Žmonės yra pirmiau už daiktus.
Tačiau be esmingo paprastumo šv. Pranciškaus Asyžiečio biografas kalba apie kitą dalyką – apie džiaugsmą. Kalėdų dieną, pasak jo, Pranciškus švytėjo, o aplink susirinkę žmonės gaudė džiaugsmu ir namo sugrįžo pripildyti laimės. Šis džiaugsmas, pasak popiežiaus, skiriasi nuo paprasto linksminimosi – kuris taip pat, jei linksminamasi gerais, o ne blogais būdais, yra geras ir žmogiškas dalykas. Tačiau kalėdinis džiaugsmas yra kitoks, vidinis ir gilus. Kartais, pridūrė Pranciškus, pasiduodame pagundai linksmintis be džiaugsmo. Triukšmaujame, juokiamės, juokiname, o širdis liūdna.
Iš kur tas nepaprastas Kalėdų džiaugsmas? Tikrai ne dėl to, kad į namus parsinešėme dovanų ar prabangiai atšventėme. Ne, tai džiaugsmas, kuris išsiveržia iš širdies, kai tarsi savo rankomis paliečiamas Jėzaus artumas, Dievo švelnumas, nepaliekantis žmogaus vieno. Tokia yra prakartėlės patirtis: konkrečiai suvokti Dievo artumą. Artumas, švelnumas, atjauta yra trys Dievo nuostatos, kurias galime pajusti žvelgdami į prakartėlę, melsdamiesi šalia jos.
„Brangūs broliai ir seserys, prakartėlė yra tarsi nedidelis šulinys, iš kurio galima pasisemti Dievo artumo, vilties ir džiaugsmo šaltinis“, – sakė popiežius. Prakartėlė yra tarsi gyvoji Evangelija, namų Evangelija. Kaip ir Šventajame Rašte minimas šulinys, ji yra susitikimo vieta, kur mes, kaip Betliejaus piemenys ir Grečo gyventojai, atnešame Jėzui savo gyvenimo lūkesčius ir rūpesčius. Jei prie prakartėlės patikėsime Jėzui visa, kas mums svarbu, taip pat patirsime „begalinį džiaugsmą“ (Mt 2, 10). Džiaugsmą, kuris kyla iš nuostabos kupino Dievo slėpinių kontempliavimo. Prisiartinkime prie prakartėlės, pažvelkime į ją ir leiskime, kad kažkas užgimtų mūsų širdyje.
