Per krikštą Jordane Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus, o per jį sklinda į visą jo Kūną – Bažnyčią, sakė popiežius Pranciškus maldininkams, dalyvavusiems Vatikano Pauliaus VI salėje trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje.
Evangelistas Morkus taip aprašo Jėzaus krikšto sceną: „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.“ (Mk 1, 9–11)
„Tą akimirką ant Jordano kranto susitiko visa Trejybė, – sakė Pranciškus. – Girdime Tėvo balsą; matome Šventąją Dvasią, kuri nusileidžia ant Jėzaus kaip balandis; matome ir tą, kurį Tėvas vadina savo mylimuoju Sūnumi. Ši scena – tai labai svarbus Apreiškimo ir Išganymo istorijos momentas.“
Kas gi tokio svarbaus įvyko prie Jordano upės, kad apie tai rašo visi evangelistai? Pasak Pranciškaus, atsakymą randame žodžiuose, kuriuos Jėzus po kurio laiko ištarė Nazareto sinagogoje, aiškiai nurodydamas į įvykį prie Jordano: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18). Tą akimirką Dievas Tėvas patepė Jėzų Šventąja Dvasia, patepė jį kaip Karalių, Pranašą ir Kunigą. Iš tiesų Senajame Testamente karaliai, pranašai ir kunigai buvo patepami kvapiu aliejumi. Kristus buvo pateptas pačia Šventąja Dvasia, o ne jos simboliu.
Jėzus buvo kupinas Šventosios Dvasios nuo pat įsikūnijimo, tačiau tai buvo jo asmeninis bruožas, asmeninė neperduodama malonė, tęsė Pranciškus. Dabar Jėzus gavo Dvasios pilnatvę savo misijai, kurią, kaip galva, perduos savo Kūnui – Bažnyčiai. Štai kodėl Bažnyčia yra naujoji „karališkoji, pranašiškoji ir kunigiškoji tauta“. Hebrajiškas terminas „Mesijas“ ir atitinkamas graikiškas terminas „Kristus“, abu taikyti Jėzui, reiškia „pateptasis“. Popiežius paminėjo ketvirtojo amžiaus Bažnyčios tėvą Kirilą Jeruzalietį, kuris ir žodį „krikščionis“ aiškino kaip pateptąjį Kristaus pavyzdžiu.
Kartais nuo krikščionių sklinda ne malonus Kristaus kvapas, bet blogas nuodėmės kvapas.
Popiežius priminė ir 133 psalmę, kurioje kalbama apie kvapų aliejų, išlietą ant vyriausiojo kunigo Aarono galvos, tekantį per jo barzdą, per rūbus. Šį poetinį įvaizdį krikščionys supranta kaip dvasinės ir mistinės Kristaus ir Bažnyčios tikrovės simbolį. Kristus yra galva, Vyriausiasis Kunigas, Šventoji Dvasia – kvepiantis aliejus, o visas Kristaus Kūnas – Bažnyčia, kurioje skleidžiasi aliejaus kvapas.
Patepimas Šventąja Dvasia mums, krikščionims, suteikia šventumo kvapą. „Žmogus, kuris džiugiai gyvena savo patepimu, skleidžia šį dvasinį kvapą Bažnyčios bendruomenėje, šeimoje. Tačiau žinome, – sakė Pranciškus, – kad, deja, kartais nuo krikščionių sklinda ne malonus Kristaus kvapas, bet blogas nuodėmės kvapas. Niekada nepamirškime, kad nuodėmė mus atitraukia nuo Jėzaus, kad velnias ištepa mus blogą kvapą skleidžiančiu nuodėmės aliejumi. Turime atsiminti ir tai, kad paprastai velnias ateina į žmogaus gyvenimą per kišenę, per piniginę.
Turime būti atsargūs ir kiek galime kiekvienas savo aplinkoje stengtis vykdyti didingą pašaukimą skleisti malonų Kristaus kvapą. Kristaus kvapą skleidžia Dvasios vaisiai, kurie, kaip sako šv. Paulius savo Laiške galatams, yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Iš tiesų, kaip gera sutikti žmogų, kuris myli, džiaugsmingą žmogų, žmogų, kuris kuria taiką, žmogų, kuris yra didžiadvasiškas, geranoriškas, visiems atidus, geras žmogus. Kaip gera gyventi su ištikimais žmonėmis, kurie nėra išdidūs, kurie yra santūrūs ir dėmesingi. Kai sutinkame tokį žmogų, jaučiame nuo jo sklindantį Kristaus Dvasios kvapą. Melskime tokio Šventosios Dvasios patepimo“, – baigė katechezę Pranciškus.
