Kaip visi vyskupai savo katedrose, popiežius Didžiojo ketvirtadienio rytą aukojo Krizmos Mišias su Romos vyskupijos kunigais. Šia proga sakytoje homilijoje Pranciškus kalbėjo apie kiekvienam kunigui gresiantį pavojų nusigręžti nuo Jėzaus ir garbinti savyje slepiamus stabus.
Ketvirtadienio mišiose dalyvavo maždaug 1 800 kunigų. Pranciškus savo homilijoje patarė kunigams nesikoncentruoti į tokius pasaulietinius dalykus kaip valdžia, planavimas ir biurokratija, o veikiau „švaria sąžine tarnauti šventai ir ištikimai Dievo tautai“.
Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia prisimena kaip dieną, kai Jėzus įsteigė kunigystę, pakvietęs apaštalus tęsti jo veiklą, ir Eucharistiją.
Popiežius pradėjo homiliją primindamas pirmajame Mišių skaitinyje girdėtus pranašo Izaijo žodžius: „Jūsų vardas bus Viešpaties kunigai, jūs vadinsitės mūsų Dievo tarnai. Aš ištikimai atiduosiu jų pelną ir su jais sudarysiu amžiną sandorą“ (Iz 61, 6. 8). Kas gi yra tas pelnas, tas kunigo užmokestis, apie kurį čia kalbama?
Pasak Pranciškaus, atsakymą į šį klausimą girdime antrajame Mišių skaitinyje iš Apreiškimo Jonui, kuriame teigiama, kad tas atlygis yra begalinė ir besąlygiška Viešpaties meilė. „Nėra didesnio atlygio už draugystę su Jėzumi, nepamirškite to“, – sakė Pranciškus.
„Nėra nieko brangesnio už jo brangųjį Kraują, kurio nevalia paniekinti nevertu elgesiu.“ Žiūrėti į Jėzų, niekada jo neišleisti iš akių – tai, pasak popiežiaus, ir didžiausia kiekvienam kunigui suteikta malonė, ir pareiga, kurios jis niekada negali apleisti.
Jei kunigas žiūrės į Jėzų ir leis jam žiūrėti į save, jei leis jam peržvelgi save, Viešpaties žvilgsnis padės kunigui atpažinti savyje paslėptus stabus, suteiks jėgų juos atmesti.
Nors sakome sau, kad puikiai žinome, kas yra stabas ir kas yra Dievas, iš tikrųjų labai dažnai mes savo viduje nepaliekame daug vietos Dievui, o vis daugiau jos užleidžiame velniui, kalbėjo popiežius ir toliau Krizmos Mišių homilijoje iškėlė tris didžiausius kunigams gresiančius pavojus, tris paslėptas stabmeldystės rūšis, tris stabus, kuriuos piktasis naudoja, kad atimtų ganytojo pašaukimą ir po truputį atskirtų mus nuo Jėzaus, nuo Šventosios Dvasios ir nuo mylinčio Tėvo.
Iš tikrųjų labai dažnai mes savo viduje nepaliekame daug vietos Dievui, o vis daugiau jos užleidžiame velniui.
Pirmoji paslėptos stabmeldystės erdvės atsiveria ten, kur įsigali dvasinis supasaulėjimas, – kai kunigas siekia tik gražiai pasirodyti, gyvena nugrimuotą gyvenimą. Toks supasaulėjęs kunigas yra ne kunigas, o klerikalizuotas pagonis.
Kita paslėptos stabmeldystės rūšis įsišaknijusi ten, kur pirmenybė skiriama skaičių pragmatizmui, statistikai, kai kiekybė tampa svarbiausiu visko kriterijumi.
Dar viena kunigui gresianti stabmeldystės rūšis, pasak popiežiaus, yra funkcionalistinė mąstysena, kai gerai parengtas kelionės planas yra svarbesnis už pačią kelionę. Tokia funkcionalistinė mąstysena netoleruoja paslapties, siekia tik efektyvumo. Taip mąstantis kunigas nesugeba garbinti Dievo mažuose gyvenimo dalykuose, pasitiki tik savo sukurtų programų veiksmingumu.
Popiežius prašė kunigus visada atsiminti, kad Jėzus yra vienintelis kriterijus, pagal kurį jie gali nustatyti, ar jų pasirinkimai yra teisingi, ar jie nenuklydo nuo kelio. Baigdamas homiliją popiežius meldė šv. Juozapą – skaistųjį tėvą, negarbinusį jokių stabų, – kad padėtų išsivaduoti nuo geismo turėti, nes šis geismas yra kalčiausias dėl visų kitų stabų atsiradimo kunigo gyvenime.
Šv. Juozapas taip pat tepadeda atpažinti tuos stabus, kurie slypi kunigo gyvenime jam nežinant, ir tuos, kuriuos jis savyje slepia pats. Šv. Juozapas teužtaria abejojančiuosius, kad jie sulauktų Šventosios Dvasios šviesos ir paguodos.
Didžiojo ketvirtadienio mišiose yra šventinami aliejai, naudojami Romos bažnyčių apeigose. Tam, kad pakiltų nuo krėslo ir nueitų prie sidabrinės aliejaus amforos jos pašventinti Pranciškui prireikė padėjėjo pagalbos.
Šiais metais sunkumų jam kelia judėjimas. Pranciškus kenčia skausmus dėl kelio raiščių problemos, be to, daugelį metų jį kankina išialgija – kojas ir nugarą veikiantis nervų uždegimas.
Ceremonijos pabaigoje popiežius Pranciškus leidosi laipteliais nuo altoriaus laikydamasis už padėjėjo rankos ir šlubčiodamas išėjo iš bazilikos.
