Tęsdamas katechezę apie šv. Juozapą, trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus priminė liaudies pamaldumo tradiciją prašyti šv. Juozapą, kad išmelstų laimingos mirties malonę.
Ši pamaldumo tradicija remiasi tikėjimu, kad Juozapas mirė dar prieš Jėzaus viešosios veiklos pradžią. Istorinių duomenų apie tai nėra, tačiau, kadangi po Jėzaus vaikystės apie Juozapą daugiau nebekalbama, manoma, kad jis mirė, kai dar visa šeima gyveno Nazarete ir kad mirties valandą prie jo budėjo Jėzus ir Marija.
Popiežius priminė, kad apie Juozapą, kaip užtarėją mirties valandą, buvo kalbama ir oficialiame Bažnyčios mokyme. Štai popiežius Benediktas XV prieš kiek daugiau kaip šimtą metų rašė: „Juozapas mus veda pas Mariją, o Marija – į viso šventumo šaltinį, kuris yra Jėzus“. Tais laikais buvo nemažai tokį maldingumą skatinančių draugijų, kurių nariai melsdavosi už mirštančiuosius ir sau patiems melsdavo geros mirties.
Gali būti, kad šiandien kai kurie žmonės, girdėdami tokius samprotavimus, pagalvoja, kad šios temos – tai tik praeitis reliktai. Tačiau iš tikrųjų mūsų santykis su mirtimi niekada nėra susijęs su praeitimi, bet visada yra dabartinis.
Popiežius Pranciškus paminėjo kaip tik šiomis dienomis nuskambėjusius popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžius, kad jis „stovi priešais tamsias mirties duris“. Popiežius Pranciškus padėjo savo pirmtakui už tokį blaivų ir tokį ramų išpažinimą.
Vadinamoji gerovės kultūra stengiasi pašalinti mirties realybę, tačiau koronaviruso pandemija dramatiškai sugrąžino ją į dėmesio centrą.
Vadinamoji gerovės kultūra stengiasi pašalinti mirties realybę, tačiau koronaviruso pandemija dramatiškai sugrąžino ją į dėmesio centrą. Buvo baisu: mirtis buvo visur, daugybė brolių ir seserų neteko mylimų žmonių, negalėdami būti šalia jų, todėl dar sunkiau buvo priimti ir išgyventi artimųjų mirtį. Nepaisant to, mes visaip stengiamės pašalinti mintį apie savo baigtinumą, apgaudinėjame save, kad galime atimti iš mirties galią ir išvyti baimę.
Krikščioniškasis tikėjimas padeda mums ramia širdimi priimti mirties neišvengiamybę. Juk visi anksčiau ar vėliau mes turėsime žengti pro tas duris. Tikrąją šviesą, nušviečiančią mirties paslaptį, mums duoda Kristaus prisikėlimas. Mus guodžia tikėjimas, kad Kristus prisikėlė, kad jis yra gyvas tarp mūsų. Tai šviesa, kuri mūsų laukia už tamsių mirties durų.
Popiežius priminė ir du svarbius su mirtimi susijusius Bažnyčios mokymo aspektus. Pirma, reikia daryti viską, kas žmogiškai įmanoma, kad pagydytume kiekvieną sergantį žmogų, tačiau yra nepateisinamas užsispyrėliškas gydymas, kai tikrai nėra vilties pagyti.
Antra, yra nepriimtinas eutanazijos taikymas. Turime palydėti mirštančius žmones, bet neturime sukelti mirties ar padėti nusižudyti. Šie etiniai principai galioja visiems, ne tik krikščionims ar tikintiesiems.
Baigdamas katechezę popiežius prašė šv. Juozapą, kad jis padėtų mums suprasti mirties paslaptį. Gera mirtis krikščioniui yra Dievo gailestingumo patirtis. „Sveika, Marija“ maldoje mes prašome Dievo Motiną, kad ji būtų su mumis „mūsų mirties valandą“.
Popiežius paprašė trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvių visiems kartu sukalbėti šią malda už mirštančiuosius, už tuos, kurie eina pro tas tamsias duris, už šeimas, kurie išgyvena gedulą.
