Tęsdamas pastarųjų savaičių katechezių ciklą apie šv. Pauliaus laišką galatams, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie Kristaus padovanotos laisvės santykį su žmonių kultūrine tapatybe.
Paskutinėse keliose katechezės apie laišką galatams dėmesys buvo sutelktas į tai, ką šv. Paulius laiko laisvės esme, – į žinią, kad Jėzus Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo žmogų iš nuodėmės ir mirties vergijos, sakė Pranciškus pradėdamas katechezę. Kitaip tariant, esame laisvi, nes esame išvaduoti, kad mus išlaisvino malonė ir meilė, kuri yra naujas ir aukščiausias krikščioniškojo gyvenimo įstatymas.
Dabar popiežius ragino pasvarstyti, kaip šis naujas gyvenimas skatina visų tautų ir kultūrų žmones atsiverti didesnei laisvei ir kaip mus, tikinčiuosius, skatina būti atviresniems visoms tautoms ir kultūroms. Iš tiesų, pasak Pauliaus, tie, kurie priėmė Kristų, neskirsto žmonių į žydus ir pagonis. Žmonių kilmė jiems nesvarbi. Svarbus vien tikėjimas, kuris pasireiškia meile (plg. Gal 5, 6). Pauliaus priešininkai puolė jį dėl šios naujovės, teigdami, kad jis ėmėsi tokios pozicijos iš pastoracinio oportunizmo, norėdamas visiems įtikti, sumenkindamas tradicijos reikalavimus.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad panašaus priešinimosi Evangelijos naujumui netrūksta ir mūsų dienomis, o Pauliaus pavyzdys rodo, kad toks priešiškumas turi ilgą istoriją. Tačiau Paulius netyli ir atvirai sako, kad, jei jis stengtųsi įtikti žmonėms, negalėtų savęs vadinti Kristaus tarnu.
Pauliui priimti tikėjimą į Kristų nereiškia atsisakyti savo kultūros ir tradicijų, bet tik atmesti tai, kas gali trukdyti Evangelijos naujumui ir tyrumui. Viešpaties mirtimi ir prisikėlimu padovanota laisvė neprieštarauja mūsų kultūroms ir tradicijoms, bet į jas įneša išlaisvinančio naujumo. Krikštu padovanota laivė suteikia mums Dievo vaikų orumą, kad, likdami tvirtai įsišakniję savo kultūrose, kartu atsivertume tikėjimo visuotinimui, kuris įžengia į kiekvieną kultūrą, atpažįsta joje esančius tiesos daigus ir juos augina, padeda išsiskleisti juose glūdinčiam gėriui.
turime skelbti Kristaus Gerąją Naujieną gerbdami tai, kas kitose kultūrose yra gera ir tikra. Tai nėra lengva.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, pašaukimas į laisvę paaiškina tikrąją Evangelijos įkultūrinimo prasmę: turime skelbti Kristaus Gerąją Naujieną gerbdami tai, kas kitose kultūrose yra gera ir tikra. Tai nėra lengva. Esame gundomi kitiems primesti savo gyvenimo modelį, tarsi jis būtų pats tobuliausias. Kiek daug klaidų buvo padaryta evangelizacijos istorijoje, kai norėta primesti tik vieną kultūrinį modelį! Kartais net buvo imamasi smurto. Taip Bažnyčia neteko daugybės turtų, kuriuos galėjo jai duoti evangelizuojamų tautų kultūros.
Trumpai tariant, sakė Pranciškus, Pauliaus skelbiama laisvės vizija suteikia pareigą gerbti kiekvieno asmens kultūrinę kilmę. Štai ką reiškia vadintis katalikais, kalbėti apie Katalikų Bažnyčią! Tai reiškia, kad Bažnyčia savo prigimtimi yra atvira visoms visų laikų tautoms ir kultūroms, nes Kristus gimė, mirė ir prisikėlė už visus.
Antra vertus, negalime užmiršti, kad kultūros keičiasi. Jei to nesuprastume ir apie tikėjimą kalbėtume taip, kaip kalbėjome praėjusiais amžiais, naujos kartos žmonės nesuprastų mūsų. Krikščioniškoji laisvė reiškia ne statišką, bet dinamišką gyvenimo ir kultūros viziją. Todėl mes nesisaviname laisvės, bet ją suprantame kaip dovaną, kurią reikia saugoti. Mums suteikta laisvė reikalauja, kad nestovėtume vietoje, bet nuolat keliautume ir siektume jos pilnatvės.
